Pirmaisiais neoficialiais pranešimais, per Egipto prezidento rinkimus naujuoju šios arabų šalies vadovu vėl taps 77-rių metų Hosnis Mubarakas, valdęs šalį 24 metus.

Jis surinkęs apie 70 proc. balsų, o kitais duomenimis – net 92 proc. Artimiausias jo priešininkas – liberalios partijos vadovas Aimanas Nouris tvirtina, kad jis sieksiąs pakartotinių rinkimų, nes šie buvo nesąžiningi.

Šie rinkimai buvo pirmieji, kuriuose dalyvavo daugiau negu vienas - net 10 kandidatų. Tokiu būdu, nors oficialūs balsavimo rezultatai bus paskelbti šeštadienį, jau aišku, kad trečiasis šalies vadovas išrinktas penktai kadencijai.

Egipto vyriausybė pripažįsta, kad buvo pažeidimų, bet didžiausia staigmena – mažas rinkėjų aktyvumas: kaime prie urnų atėjo 15-20 proc., o miestuose – vos 3-5 proc. visų turinčių balsavimo teisę gyventojų.

Turbūt nereikia daug pasakoti apie šį civilizacijos lopšį, nes jos palikimą regėjo dažnas lietuvių turistas, bet priminsiu, kad bendras šalies plotas yra apie milijoną kvadratinių kilometrų, o iš visų maždaug 72 milijonų gyventojų apie 90 proc. gyvena siaurame derlingame žemės ruože aplink Nilą.

Jeigu pasaulyje vaikas gimsta kas sekundę, tai Egipte – kas 25 sekundės, vadinasi, kasmet šalyje gyventojų padaugėja maždaug milijonu. Na, bet ir mirtingumas didelis, pavyzdžiui, iš 1000 gimdyvių miršta 40...

Egipto valstybės biudžetas daugiausiai sudaromas iš prekybos nafta, Sueco kanalo paslaugų ir turizmo. Tiesa, ir viena, ir kita, ir trečia pastaraisiais metais kelia didelių problemų. Atrodo, tokių problemų nekelia valstybinė religija islamas, o „islami“ arabiškai reiškia paklusnumą Dievui, tai yra Mahometui, mirusiam pašaukus Alachui 632 metais.

Egiptas matė daug valdovų, tai įsitikinome pabuvoję Faraonų slėnyje. Bet šiuolaikiniai lyderiai vargu ar jiems nusileidžia. Įtakingiausias buvo po 1952-ųjų vadinamųjų „laisvųjų karininkų“ revoliucijos į valdžią atėjęs ir Egiptą iš britų visiškai išvalęs prezidentas Gamalis Abdelis Nasseras.

 Jis valdė iki pat mirties1970 metais. Jis neslėpė savo tikslo – sunaikinti Izraelio valstybę. Jį pakeitęs Anvaras Sadatas atvirkščiai – sudarė su žydais suokalbišką Kemp Devido sutartį, kuri kartu tapo ir jo mirties nuosprendžiu.

A.Sadatas buvo užmuštas per valstybinę šventę tiesiog Kairo tribūnoje 1981 metais, o jį pakeitęs Hosnis Mubarakas, apžvalgininkų vertinimu, netapo stipriu lyderiu. Nors ne kartą jo tvirtybę tikrino teroristai galingais išpuoliais, šis politikas beveik pasivijo G.A.Nassero buvimo valdžioje rekordą.

Bet visi trys pastarosios pusės amžiaus Egipto lyderiai iš kitų arabų valstybių vadovai išsiskyrė savo provakarietiška, kitaip sakant, proamerikietiška orientacija.

Kairas ypač daug nuveikė tarpininkaudamas palestiniečių ir Izraelio konflikte. Nuo Anvaro Sadato laikų, kai jis išvijo sovietų kariškius iš Egipto, šios šalies nematomą kontrolę perėmė Vašingtonas ir Londonas. Bet, kita vertus, H.Mubarakas nesugebėjo jos apsaugoti nuo teroristų atakų.

 Jau kokia 15 metų Egiptas gyvena nepaprastosios padėties režimu, kuris buvo įvestas siekiant pažaboti islamo ekstremistų išpuolius. Dabar JAV, kurios, žinoma, patenkintos H.Mubarako pergale, tikisi, kad jis greitai panaikins šį režimą, nors nesenas žiaurus išpuolis Šarm al Šeicho kurorte verčia tuo abejoti.

O ko tikisi milijonai egiptiečių? Kad į jų šalį su gausybe turistų plūstų užsienio investicijos, kad būtų išbrista iš ekonomikos nuosmukio, išspręstos socialinės problemos, kiek jas arabų pasaulyje apskritai galima išspręsti, kad būtų sukurta moderni provakarietiška ir kartu islamiška visuomenė.

Negalima sakyti, kad tai neįgyvendinama. Štai vienas ženklus, galbūt ir priešrinkiminės kampanijos įtakoje priimtas teisės aktas – spaudos laisvės įstatymas, kokio, beje, neturi net kai kurios vadinamos brandžios demokratijos valstybės.

Na, bet, kaip sakoma, pagyvensim pamatysim – ar silpnas lyderis ryšis radikalioms reformoms, ar ir toliau plauks savo provakarietiškų patarėjų farvateriu.

Politika.lt