Kaip didmiestyje tarp lipančių į metro, autobusą, traukinį, lėktuvą ar žengiančių į kavinę, restoraną, disko barą, kitokią viešąją įstaigą - kaip tokioje margoje minioje atpažinti potencialų savižudį teroristą? Ši tema pastarosiomis dienomis nejuokais užima Vakarų, ypač Amerikos spaudos komentatorių dėmesį. Apie tai ir kitus laikraščių rūpesčius - Mykolo Drungos apžvalgoje. Prašome pasiskaityti.

Štai “Washington Post” redaktoriaus pavaduotojas Kolbertas (Colbert) Kingas liepos 30-ąją pats kritiškai reagavo į ankstesnius kitų žurnalistų pasisakymus būtent šiuo aistras kurstančiu klausimu. Jį ypač papiktino liepos 29-ąją jo paties laikraštyje pasirodęs apžvalgininko Čarlso Krothamerio (Charles Krauthammer) komentaras ir liepos 28-ąją “New York Times” išspausdintas Hūverio instituto bendradarbio Polo Sperio (Paul Sperry) komentaras. Abiejuose autoriai siūlė policijai vadovautis rasiniais, tautiniais ir religiniais kriterijais, kad atsijotų potencialius sprogdintojus nuo visų kitų. Kingas taip pat piktinosi kitu liepos 28-osios pasisakymu “New York Times”, kuriame rašytojas Haimas Vacmanas (Watzman) teigė, jog Londono policininkas, kuris prisivijęs brazilą elektriką jo nieko nepaklausęs ir neįspėjęs suvarė jam septynias kulkas į pakaušį - “pasielgė teisingai”.

Anot Kingo, “visi trys straipsniai palaimino elgesį, kuriuo paniekinamos šios šalies gyventojams priklausančios teisės”. Juk Krothameris supliekė kaip “absurdišką ir policijos energiją bei išteklius eikvojančią” priemonę patikrinti kas kelinto į Niujorko požeminį metro žengiančio keleivio nešamą ryšulį. Tai, Kingo nuomone, būtų visai gerai. Vietoj to, anot Krothamerio, policininkai turėtų apsiriboti “jaunais vyrais musulmonais, kilusiais iš Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos”. Bet kaip atskirti vyrą musulmoną nuo nemuslmono - to Krothameris nepaaiškina, - piktinasi Kingas.

Pasak Krothamerio, tikrinant žmones pirmiausia reikėtų “atmesti kategorijas žmonių, kurie akivaizdžiai neįtartini”. Čia priklauso vaikai jaunesni nei 13-os metų, žmonės perkopę 60 ir “ištisos tautinės populiacijos” pradedant “lotynų amerikiečiais, skandinavais, rytų azijiečiais” ir baigiant moterimis, išskyrus “labiausiai neramias, prakaituojančias, įtartinai atrodančias, paltą apsivilkusias, kuprinę nešiojančias jaunas moteris”. 

Žinoma, - piktinosi Kingas, -  “eliminuodamas skandinavus iš akivaizdžiai įtartinųjų sąrašo, Krothameris leistų pareigūnams duoti žalią šviesą visiems baltiesiems, kadangi požeminio traukinio policininkai netikrina keliautojų pasų”. Čia nuo savęs pažymėkime, kad Amerikoje išvis nesinešiojama ir nereikalaujama nešiotis paso ar bet kokio tautybę rodančio asmens dokumento. “60 metų amžiaus riba taip pat beprasmė, kadangi metro policininkai nepasižymi ypatingu sugebėjimu nustatyti asmens amžių. Taigi Krothamerio pasaulėžiūroje viskas labai paprasta: ignoruok jį patį ir jo sūnų, įtark mane ir mano sūnų”, - rašė žurnalistas Kingas, juodaodis, savo baltaodžio kolegos adresu.

Papiktino jį ir žurnalisto Sperio pasiūlymas, kad saugumo pareigūnai bei kiti metro keliautojai saugotųsi “jaunų vyrų tyliai besimeldžiančių Alachui ir kvepiančių gėlių aromato odekolonu”, taip pat vyrų, neseniai nusiskutusių barzdą ar ūsus, ar “plikai nusiskutusių galvą ar trumpai nusikirpusių plaukus” - tokie vyrai, girdi, “yra labiausiai įtartini traukinių keleiviai”. Kingui visa tai atrodo juokinga ir, be to, ignoruoja faktą, kad daugelis teroristų yra baltieji ir visaip nusisktę ar nenusiskutę. Į tą sąrašą įeitų teroristai ir masiniai žudikai amerikiečiai; “Airijos respublikonų armijos sprogdintojai, išžudę ir sužeidę šimtus žmonių; neofašistiniai sprogdintojai, nužudę 80 žmonių ir sužeidę beveik 300 Bolonijoje (Italija); ir Pedro Escobaro gaujos sprogdinimai Kolumbijoje”; ką jau kalbėti apie teroristus čečėnus, kurie yra baltosios rasės ir ne arabų ir ne Pietų Azijos tautybės musulmonai, - rašė Kingas.

Būtent apie baltuosius Airijos teroristus rugpjūčio 1-ąją truputį kitame kontekste dienraštyje “Wall Street Journal” rašė romanistė Lajonel Šraiver (Lionel Shriver), reikšdama abejones dėl Airijos respublikonų armijos aną savaitę pareikšto nusiginklavimo ir taikingumo. Ji apžvelgia tai, ką ji vadina suniokotus gyvenimus ir tiek daug metų trukusius niekingus ginčus, ir sako, kad visa tai buvo be reikalo. Sutartis ir susitarimus, vedusius prie pilietinių teisių katalikams pripažinimo, būtų buvę galima, jos nuomone, pasiekti ir nepraliejant kraujo.

O visai kita tema britų “Financial Times” liepos 27-ąją rašė ekonomistas Maiklas Lindas, bandydamas sugriauti tai, ką jis pavadino “globalinės konkurencijos mitais”. Jis rašė: “šiandienos globalioje ekonomikoje, bet koks darbas gali būti atliekamas bet kur. Idant sugebėtų konkuruoti globalioje darbo rinkoje, studentai pažangiose pramonės valstybėse turi būti gerai išprusę gamtos moksluose ir matematikoje. O kad konkuruotų globalioje ekonomikoje, pažangios industrinės šalys turi sumažinti savo dosnias gerovės valstybes.    

Tai, kas pasakyta aukščiau, sudaro įprastinę išmintį apie globalinę ekonomiką, ateities darbo rinką ir gerovės valstybę. Yra tik viena bėda: šie teiginiai visi iki vieno klaidingi”.  Tada autorius bando tai įrodyti ir išvadoje teigia, kad dauguma pažangių pramonės šalių darbuotojų dirbs savo šalies paslaugų sektoriuje, kad jie nekonkuruos su kitų šalių darbuotojais ir kad socialinės gerovės valstybė neturi būti kliūtis konkurencingumui.

Lietuvos radijas