Taip, tai Indonezija – 245 mln. gyventojų (daugiau turi tik Kinija, Indija ir JAV). Remiantis 2000 m. gyventojų surašymo duomenimis, 86,1 proc. (daugiau nei 200 mln.) jų yra musulmonai, tačiau absoliutūs religinių mažumų skaičiai lietuviškajam suvokimui vis tiek įspūdingi. „Mūsų, induistų, bendruomenė Indonezijoje labai maža – tik 21 mln.“, – sako mano naujasis pažįstamas, sutiktas ASEM jaunimo tarpreliginiame dialoge Bandunge (Vakarų Javoje) birželio mėn. Tikrai labai maža, atsidūstu aš. Kelionės metu man dar ne kartą bus priminta, kad vien kultūrinė Indonezijos sostinė Yogyakarta (Džogdžakarta - nepainioti su valstybės sostine Džakarta) savo gyventojų skaičiumi prilygsta visai Lietuvai.

 

Islamas, kaip ir budizmo bei induizmo idėjos, archipelage išplito prekybos keliais, o krikščionybę atnešė prekybininkai portugalai ir kolonizatoriai olandai – kadangi pastarieji čia pasiliko 300 metų, protestantizmas paplitęs labiau nei katalikybė (ir būtent jis paprastai tapatinamas su krikščionybe). Krikščionys yra didžiausia religinė mažuma ir drauge sudaro 8,7 proc. gyventojų; jie daugiausia susitelkę rytiniuose šalies regionuose. Induistai (1,8 proc.) gyvena Balyje arba iš ten yra persikėlę į kitas salas pagal vyriausybės transmigracijos programą, kuria siekiama salyne tolygiau paskirstyti gyventojus. Budizmą ir konfucianizmą praktikuoja daugiausia kinų kilmės indoneziečiai.

 

Pirmasis Indoneziją vienijančios valstybinės Pancasila doktrinos principas yra tikėjimas Dievu – nesvarbu, kuriuo būdu jis išpažįstamas ir praktikuojamas. Tačiau, kadangi oficialiai vyriausybė pripažįsta tik minėtas šešias konfesijas – islamą, protestantizmą, katalikybę, hinduizmą, budizmą ir konfucianizmą – tikėjimas čia ne tik asmeninis, bet ir politinis klausimas, mat, kaip ir kai kuriose kitose šalyse (pvz., Egipte), Indonezijoje ant tapatybės kortelių privalomas įrašas apie asmens religiją.

 

„Kaip neteisinga!“, – sužinojęs tai piktinasi kitas tarpreliginio dialogo dalyvis – Romos katalikas iš Indijos (būdamas vienas iš 17,3 mln. katalikų daugiau nei milijardą gyventojų turinčioje šalyje, jis irgi žino, ką reiškia būti labai maža mažuma). Ir iš tikrųjų toks oficialus piliečių grupavimas pagal religiją ar etniškumą istoriškai ne kartą sudarė sąlygas ne tik diskriminuoti mažumą, bet ir vykdyti etninį valymą ar genocidą (pvz., Ruandoje). Jau iš pirmo žvilgsnio reikalavimas iškelia du klausimus: ką daryti, jei vyriausybė nepripažįsta tavo religinės bendruomenės arba jeigu tu apskritai nenori būti siejamas su nė viena iš jų, nes nesi nei praktikuojantis musulmonas, nei krikščionis, nei budistas..?

 

Atsakymas į antrąjį klausimą, šiurkščiai tariant, būtų „pasilaikyk savo požiūrį sau“, t.y., kadangi tikėjimas Dievu oficialiai yra vienijantis principas, tai juo netikėti, aišku, yra tavo sąžinės reikalas, bet tokių pažiūrų skleidimas nepageidautinas. Ir tavo tapatybės kortelėje bus pažymėta tavo šeimos religinė tradicija, net jeigu ja neseki. Taip atsiranda tokia sąvoka kaip „Islam KTP“ – „tapatybės kortelės musulmonas“ (Kartu Tanda Penduduk – tapatybės kortelė), t.y. nepraktikuojantis musulmonas. „Islamas“ bus įrašyta ir tuo atveju, jei esi animistas, nes tokia religija Indonezijoje oficialiai neegzistuoja. Iki 1998 m. neegzistavo ir konfucianizmas.

 

Indoneziečiai didžiuojasi turį atskirą Religijos reikalų ministeriją (Departemen Agama), kurios uždavinys yra įgalinti religines grupes tvarkyti savo reikalus ir užtikrinti taikų jų sugyvenimą, remiant ir skatinant tarpusavio dialogą bei brėžiant teisines jų veiklos gaires. Jos vadovas Muhammad Maftuh Basyuni drauge su vidaus reikalų ir teisingumo ministrais birželį pasirašė dekretą, kuriuo apribojo Ahmadiya sektos veiklą. Šios Mirza Ghulam Ahmad Qadiani XIX a. pabaigoje šiandieniniame Pakistane įkurtos religinės bendruomenės nariai skaito Koraną, laikosi šariato, moka zakatą (išmaldą skurstantiems), pasninkauja per ramadaną ir save vadina musulmonais.

 

Tačiau ortodoksai musulmonai juos laiko atskalūnais, nes Ahmadiya mokyme Mahometas nėra paskutinis pranašas – pranašu laikomas ir bendruomenės įkūrėjas (įdomu ir tai, kad Ahmadiya išpažinėjai tiki, jog Jėzus Kristus mirė ne ant kryžiaus, bet sava mirtimi, sulaukęs garbaus amžiaus Indijoje). Šis kultas, kaip iškraipantis islamą, uždraustas Pakistane ir Saudo Arabijoje. Radikalūs musulmonai Indonezijoje reikalauja priimti tokį patį sprendimą, nors kol kas jiems tik liepta „pasilaikyti savo požiūrį sau“, t.y. neskleisti musulmonus piktinančio mokymo.

 

Tarpreliginio dialogo metu Bandunge aplankome musulmonišką mokyklą-internatą (indonezietiškai tokios mokyklos vadinamos pesantren, bet pasauliui jos geriau žinomos arabišku madrassa vardu) „Daarut Tauhid“, įsteigtą 1990 m. Charizmatiškasis jos lyderis Abdullah Gymnastiar, visoje Indonezijoje žinomas kaip pamokslininkas Aa Gym, kalba maloniu balsu, bet taip pat yra nepalenkiamas: jei priklausai islamo „šeimai“, turi pripažinti jo mokymą, kad tėra vienas Dievas, o Mahometas – jo paskutinysis pranašas, o jeigu manai kitaip, kurk atskirus „namus“, t.y. tikėjimą. Tokį patį požiūrį yra išsakęs ir Muhammad M. Basyuni.

 

Bėda ta, kad tapatybės apibrėžimas labai apribotas ir politizuotas. Pasitaiko ir kruvinų religinio konflikto proveržių, kaip pastaraisiais metais Kalimantane (Borneo), Maluku salose ar centriniame Sulavesyje. Tačiau islamo ekstremistai, nepaisant dėl įvykusių stambių teroro aktų prasto šalies vardo pasaulyje, Indonezijoje sudaro labai mažą dalį visų musulmonų. Poligamija labai retas reiškinys, nors musulmonams vyrams, jeigu jie nėra valstybės tarnautojai, leidžiama turėti dvi žmonas. Moterys viešumoje nėra atskiriamos nuo vyrų ir neprivalo dengtis plaukų. O Minangkabau etninė bendrija Sumatros saloje islamą suderina net su matrilinijine tradicija. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

---

Komentarai

Jūsų vardas: El. pašto adresas: Jūsų komentaras: