man ypač didelė garbė būti pakviestam kalbėti apie profesorių Vytautą Landsbergį kaip politiką: tiek todėl, kad tai didžiausias iš gyvųjų Lietuvos politikų, tiek ir dėl to, kad man, žengiančiam pirmuosius savarankiškus žingsnius toje sunkioje ir fascinuojančioje plotmėje – politikoje, – tik dabar pradeda atsiverti tikrasis Vytauto Landsbergio pasiekimų ir darbų mastas.

Šiame trumpame pasisakyme nekalbėsiu apie svarbius politinius postus ir pozicijas, kurias Profesorius Landsbergis užėmė ir kuriose veikė, nei apie kitus formalius dalykus, kuriuos galima persiskaityti jo biografijoje. Nepasakosiu nė visiems mums svarbių įvykių chronologijos – įvykių, kurių dėka esame ten, kur esame: laisvi, lygiaverčiai Europos tautų šeimos nariai.

Užteks pasakyti tiek, kad paskutinį praeitojo amžiaus dešimtmetį, tuo kertiniu Lietuvos laisvėjimo ir atkūrimo laikotarpiu, kai buvo sprendžiama Lietuvos laisvės byla, atkuriamas Lietuvos suverenumas, klojami valstybinės santvarkos pamatai, vykdomas Lietuvos perorientavimas į Vakarų geopolitinę erdvę, Profesoriaus Landsbergio veikla ir sprendimai buvo tapę nebeatskiriami nuo visos Lietuvos likimo ir apsisprendimų. Ne ta prasme, kad jis vienas, skyrium nuo kitų būtų vienašališkai tą likimą formavęs. Veikiau jo vizija išreiškė ir politinių sprendimų kalba artikuliavo geresniosios – vartoju šį žodį visiškai sąmoningai – lietuvių tautos dalies lūkesčius ir tikėjimą.

Beveik prieš dešimt metų, vienu sunkesniųjų laikotarpių, esu parašęs tekstą, pavadintą „Encomium Vytautui Landsbergiui“. Neišvengiamai esu priverstas cituoti pats save, kadangi pagrindiniai tuomet pastebėti dalykai lieka galioti – galbūt dar labiau išryškėję. Tuomet, išsyk po Vytauto Landsbergio pralaimėtų prezidento rinkimų, rašiau: „Kas gi yra pergalė politikoje? Neseniai miręs vienas iškilesnių šio – tai yra, dvidešimtojo – amžiaus konservatyvių politikų Enochas Powellas [...] rašydamas spaudai išgalvotą dialogą buvo įdėjęs į sero Benjamino Disraelio lūpas tokius žodžius: ‚Politikai skirto gyvenimo pabaigoje žvelgdamas atgalios, žmogus išvysta, jog tie dalykai, kuriems jis užvis labiausiai priešinosi, išsipildė ir kad kone visi tikslai, kurių vedamas jis į tą gyvenimą leidosi, ne tik nėra pasiekti, bet netgi atrodo priklausą kitam pasauliui, skirtingam negu tas, kuriame jis gyvena.‘ Savo egzistenciniu kartėliu šie žodžiai politinei veiklai suteikia naują prasmės matmenį, pilnutinai atsiskleidžiantį žmogaus gyvenimo vienatinybės ir jo pastangų baigtinumo perspektyvoje. [...] Vienintelis svarbus dalykas tampa žmogaus vilčių, siekimų, pastangų, aukų, prarasčių ir nuovargio visuma, priešpriešinta tų kelių tikrovėje įbrėžtų ir galbūt – nors anaiptol nebūtinai – išliksiančių pėdsakų sumai. Šio Disraeliui priskirto pesimizmo fone Vytautas Landsbergis teisėtai gali jaustis nugalėtojas. Pamatiniai jo siekiai jau išsipildę arba nesulaikomai prie išsipildymo artėja, o tie dalykai, kuriems jis labiausiai priešinosi, dingo arba atsitolino: Lietuva yra nepriklausoma ir demokratinė; jos teisės ir suverenumas atstatyti; teisėtumas ir teisingumas, kiek esamomis aplinkybėmis įmanoma tikėtis, yra arba bus įgyvendintas; be didesnių aukų lietuvių tauta gali ramiai ir santykinai saugiai kurti savo ateitį“ (Encomium Vytautui Landsbergiui).

Taip rašiau prieš beveik dešimt metų. Tuos pačius dalykus dabar galima būtų pakartoti su nauja jėga ir svarumu, kuriems įgalina pastarojo keleto metų Lietuvos raida. Lietuva yra Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, NATO narė. Rytinė suvienytos Europos siena praeina už 30 kilometrų į rytus nuo Vilniaus  – tačiau į rytus, ne į vakarus, kaip kad buvo didesnę dvidešimtojo amžiaus dalį. Keisto istorinio likimo posūkio dėka Lietuva atgavo kadaise turėtą geopolitinę misiją: būti kraštutiniu Vakarų vertybių forpostu, stovinčiu prieš despotiškas ir barbariškas Rytų satrapijas. Tai vėl yra paskutinė Europos sostinė prieš tą nesibaigiančių lygumų melancholiją, kuria prasideda Azija.

2004-ieji metai, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare, žymėjo ir senosios, dar Sąjūdžio laikais brėžtos Lietuvos politinės darbotvarkės pabaigą. Anuomet iškelti tikslai buvo arba įgyvendinti ir pasiekti, arba, gyvenimo tėkmės aplenkti, pasiliko amžinai neįgyvendinti, arba moraliai paseno. Mes ne iš karto suvokėme tą tektoninį politinės metafizikos virsmą, ne iš karto atpažinome politinės realybės transformaciją. Dabar Lietuva yra be autentiškai politinės ateities vizijos, be aiškios krypties ir tikslų. Pastarųjų kelerių metų Lietuvos viešasis ir politinis gyvenimas darėsi vis seklesnis, jame liko vis mažiau ambicingų ir visuomenę telkiančių idėjų. Trumpalaikės ir tarpinės priemonės buvo ir tebėra pateikiamos kaip valstybės tikslai. Nepaisant kelių intelektualų ir politikų pastangų, kol kas taip ir nėra pavykę užčiuopti ir suformuluoti politinės Lietuvos ateities vizijos, naujos darbotvarkės Lietuvai, kuri galėtų ryžtingai vesti valstybę į priekį naujomis geopolitinėmis sąlygomis, pasikeitusios pasaulio tvarkos būsenoje. Ši spraga drauge parodo, kad naujojoje Lietuvos politikos konsteliacijoje Vytautas Landsbergis, deja, neturi savęs vertų įpėdinių.

O drauge su juo iš Lietuvos politikos pasitraukė ir autentiškai politinių tikslų, kuriais politinė bendrija istoriškai save realizuoja, regėjimas. Dabar jo įgūdžiai ir patirtis tarnauja Europos parlamente kuriant kitokios Europos viziją: Europos, kuriai rūpėtų ne tik Bendroji žemės ūkio politika ar susitarimai dėl žuvavimo vandenų, bet ir tos pamatinės vertybės, apie kurias pokariu mąstė didieji Europos tėvai. Keldamas klausimą apie laisvės ir demokratijos sklaidą, krikščioniškųjų vertybių likimą, apie Europos pareigą – pragmatiškai visiškai nesuvokiamą – ginti skriaudžiamąsias kaimynų tautas, galiausiai, kalbėdamas apie Europą, kurioje ir mažosios šalys nesijaustų beteisės didžiųjų galybių akivaizdoje, Vytautas Landsbergis įsirašo į tą vertybinės politikos paradigmą, kuriai priklausė Konradas Adenaueris ar Alcide de Gasperi.

Tam tikra prasme Vytauto Landsbergio veikla Europos politinėje erdvėje yra dar Sąjūdžio laikais suformuotos politinės laikysenos tąsa. Jo veikloje ir žodžiuose galima atpažinti daugelį pamatinių temų ir idėjų, iškylančių ašinio laisvės laikotarpio – 1988-1991 metų – kalbose, straipsniuose, dokumentuose. Tai ir metafizinė, sudvasinta laisvės samprata, išeinanti anapus politinės filosofijos pozityvios bei negatyvios laisvės sąvokų, artimesnė evangeliniam laisvės supratimui: „Laisvė yra veikiau jos siekimas, [...] ji yra procesas, tapsmas... Laisvė – tai ne atsipalaidavimas, kad būtų patogiau miegoti, o ėjimas iš nelaisvės, kai kiekvienas žingsnis atskleidžia naujus horizontus. [...] Tu daraisi laisvas, atmesdamas baimę ir tobulėdamas, jauti, kaip tavyje gimsta naujas žmogus, ir tiesi ranką kitam, savo artimui, ir gimsta laisva tauta, kuri tiesia ranką kitai tautai, gimsta laisvųjų santarvė. Tai vidinė galia, dvasinis virsmas, prieš kurį atsitraukia tankai“ (Laisvės byla, p. 298). Laisvė suvokiama kaip metafizinė žmogaus savastis, o teisė į laisvę – kaip politikos apskritai būtinoji sąlyga. Lietuvių tautos – kaip ir čečėnų, gruzinų ar kitų tautų – laisvė nėra sukuriama demokratiniu apsisprendimu, teisė į ją nėra įgyjama atitikus kažkokius tarptautinius standartus ar normatyvus. Laisvė turi būti atgauta pirmiau už bet kokius svarstymus apie jos naudą ar nenaudą, nes yra bet kokio tolesnio politinio vyksmo galimybės sąlyga, absoliuti teisė, kuria grindžiamos visos kitos teisės, o ne pragmatinių sumetimų sprendinys. Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio kalbos liudija, jog Vytautas Landsbergis kaip reta skaidriai suvokė šią absoliučią teisę į laisvę esant neginčytiną, besąlygišką politikos tikslą ir visų politinių veiksmų matą.

Ne mažiau svarbus Vytauto Landsbergio politinės vizijos sandas yra „moralios politikos“ projektas. Jis toli gražu nesiriboja reikalavimu, kad politika turi būti vykdoma moraliai, t.y., dorai, nors dabartinėje Lietuvoje ir tai anaiptol nėra aksioma, ar kad politinėje veikloje privalu vadovautis tam tikromis vertybėmis. Veikiau morali politika reiškia siekį politinėmis – plačiąja prasme – priemonėmis atstatyti visuomenės, politinės bendrijos moralinę tvarką. Morali politika suvokia „transcendentinį gėrį“ ir „tiesą“ kaip politikos normą, o šios politikos tikslas yra teisėtumo kaip pirminės gėrio būsenos atstatymas: „Mes tikėjome, [...] kad teisė negali būti sunaikinta... Lietuvos žmonių širdyse [...] neužgesinamas ruseno tikėjimas galutiniu teisingumu. Tokį teisingumą ir nesunaikinamą transcendentinį gėrį daugelis laiko Dievo savybe... Jeigu žmogus nori gyventi dorai, tai kodėl pasauly negali būti doros politikos? Jeigu kalbame tiesą, tai kodėl negali būti atviros politikos?“ (Laisvės byla, p. 315, 321-322). Sekuliarizuotomis sąvokomis šis projektas maskuoja ir drauge išduoda savo teologines ištakas. Būtent moralios politikos projektas geriausiai aprašo Vytauto Landsbergio konservatizmo pobūdį: tasai visuomenės ir valstybės gyvenimo turinys, klasikiniuose konservatizmo pavyzdžiuose iškylantis kaip sergėtinas praeities paveldas, Vytauto Landsbergio konservatyviajame projekte yra į ateitį nukreiptas siekimas – siekimas sukurti tas normalaus dorinio gyvenimo formas ir institucijas, kurios būtų sergstimos, ir įsteigti ar atgaivinti tradiciją, kurioje jos būtų sergstimas.

Trečias politinės vizijos sandas, kurio negalima nepaminėti, yra tai, ką galima būtų įvardyti kaip „atminties politika“. Tiek 1990-aisiais, tiek dabar, XXI amžiaus pradžioje, tiek Lietuvos visuomenėje, tiek Europos Parlamente santykis su komunizmu, su sovietine praeitimi ir deramas jos įvertinimas – kontroversiškiausias ar daugiausiai kontroversijų keliantis Profesoriaus Landsbergio politinės laikysenos bruožas. Netgi dabar, po septyniolikos nepriklausomybės metų Lietuvos visuomenę skaldo santykis su sovietine praeitimi, ir per Lietuvos politinę tikrovę eina nematomas plyšys, kuris remiasi pirmiausia į pokario metų patirtį. Jis tebedalija visuomenę, Lietuvos šeimas į tuos, kurie sovietinę okupaciją ir komunistinę sistemą priėmė, su ja susigyveno, ir tuos, kurie kovojo ginklu, priešinosi, buvo tremiami, ir niekad su nusikalstama, neteisėta, žmogaus prigimčiai priešinga sistema iki galo nesusitaikė. Panašiai iki pat II Pasaulinio karo Prancūzijos visuomenė buvo padalyta į tuos, kurie priėmė Prancūzų revoliuciją ir jos idealus, ir tuos, kurie jos negalėjo pakęsti. Tad nereikia tikėtis, kad ir Lietuvoje, jeigu neištiks nauji likimo kataklizmai ar katastrofiškos patirtys, ši pamatinė vertybinė perskyra taip greitai pranyks. Ypač pastarojo meto politinė ir visuomenės raida iškėlė paviršiun beveik beužmirštamą tiesą – kol Homo sovieticus išnyks Rytų Europoje, reikės mažiausiai dešimtmečių.

Įdomu, kad Sąjūdžio politikos išeities taškas buvo tautinės vienybės idealas – siekta santarvės, visuotiniu moraliniu atsivertimu turinčios suvienyti lietuvių tautą. Ginčai dėl politinių tikslų – pirmiausia Nepriklausomybės siekimo – ir dėl jų įgyvendinimo būdų netrukus pavertė šią santarvės viziją utopija. Įsivyravo kita politikos forma – galima sakyti, labiau klasikinė jos samprata, grindžiama perskyra tarp „priešo ir draugo“. Kaip niekad ryškiai ir skaudžiai pasimatė visuomenę skaldančių istorinių patirčių ir moralinių pasirinkimų pasekmės – tos „dvi Lietuvos“, apie kurias viena ar kita prasme vis tebekalbame.

Ir čia Vytautas Landsbergis yra politikas, kuriam ir šiandien niekas Lietuvoje vis dar negali likti abejingas, kuris didžiumai visuomenės vis dar kelia gilias viena kitai priešingas aistras. Kaip joks kitas politikas Lietuvoje, Vytautas Landsbergis yra daugiau, negu politinė figūra – yra tapęs visos politinių siekių, idealų ir sprendimų epochos simboliu. Galbūt bus norinčių prieštarauti, jog tautos dauguma su šiuo simbolizmu nebesitapatina. Tačiau simbolis visada yra ne tik vienijantis, bet ir perskiriantis, skaidantis, verčiantis apsibrėžti ir apsispręsti. Su šiuo simboliu tapatinasi lygiai tiek žmonių, kiek tapatinasi ir su Lietuvos Atgimimo kaip metafizinio laiko tempus metaphysicum patirtimi, su Lietuvos valstybės kaip amžino, nesibaigiančio politinio projekto – Lithuania aeterna – vizija.