Politinė krizė Ukrainoje atrodė grėsmingai. Du kartus paleistas, bet taip ir neišsiskirstęs parlamentas, kalbos apie visuomenės susiskaldymą, kaip ir prieš keletą metų atsiradusi oranžinės ir mėlynos spalvos priešprieša. Galiausiai, naujienų agentūrų pranešimai apie judančius Kijevo link vidaus tarnybos pulkus. Jau atrodo, kad šalis stovi ties pilietinio karo slenksčiu, bet staiga visos politinės jėgos prieina kompromiso, vidaus tarnybos pulkai pasirodo esą reikalingi tam, kad padėtų palaikyti tvarką nacionalinio futbolo čempionato finalo metu, o naujienų agentūroms tenka ieškotis įdomesnių įvykių kur kitur.

Stebėdamas politinę krizę Ukrainoje ir jos baigtį prisiminiau kadaise skaitytus vieno rusų apžvalgininko žodžius apie tai, jog ukrainiečiai turi talentą rasti taikią išeiti iš bet kurios situacijos. Šiuo atveju tas talentas dar kartą buvo pademonstruotas. Žinia, prieiti kompromisą yra žymiai sunkiau, negu ir toliau eskaluoti įtampą, siekiant parodyti savo „griežtą principingumą“. Politinės Ukrainos jėgos pademonstravo, kad kompromiso menas jiems nėra svetimas.

Sunku pasakyti, kurią Ukrainos politinę jėgą šioje situacijoje galima būtų pavadinti laimėtoja. Pagal pasiektą susitarimą, priešlaikiniai rinkimai į parlamentą įvyks rugsėjo 30 d. Po jų ir galima bus kalbėti apie pasiekusias pergalę ir pralaimėjusias jėgas. Kol kas svarbu, kad, mano manymu, niekas nepralaimėjo. Manau, kad pasiektas kompromisas kažkiek pagerino visų dalyvavusių krizės sprendime politinių jėgų įvaizdį.
Atrodo, kad ir patys konfrontacijos dalyviai buvo maloniai nustebinti savo sugebėjimo demonstruoti politinę brandą. Tačiau jau vien Ukrainos specifika reikalauja iš politikų lankstumo ir platesnių pažiūrų. Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo šita šalis sugebėdavo laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų, bandydama užtikrinti savo interesus.

Nėra paslaptis, jog Ukrainoje slypi didelis destruktyvus potencialas. Šalis yra faktiškai pasidalinusi į dvi dalis – Rytų ir Vakarų – kiekviena jų su atitinkama politine orientacija. Dar yra Krymo pusiasalis su radikaliai nusiteikusiais rusais ir bandančiais susigrąžinti kadaise nacionalizuotą žemę totoriais. Tad Ukrainos valdžiai tenka nepamiršti, jog kiekvienas jos veiksmas prilygsta žmogaus, einančio labai plonu ledu, žingsniui.

Prieš keletą metų įvykusi Oranžinė revoliucija parodė, jog šalies visuomenė yra pasiryžusi kovoti dėl demokratinių vertybių. Tačiau ji parodė ir minėtąjį pačios visuomenės susiskaldymą. Be to, šiandien galima pastebėti žmonių nusivylimą „oranžinėmis jėgomis“.

Šitą nusivylimą paaiškinti gana lengva. Net pačiose turtingiausiose šalyse galima aptikti nemažai žmonių, nepatenkintų valdžia. Suprantama, kad dauguma palaikiusiųjų Oranžinę revoliuciją tikėjosi staigesnių ir greitesnių pasikeitimų šalies gyvenimo gerėjimo link. Svarbu ir tai, kad pačios „oranžinės jėgos“ labai greitai sugebėjo susiskaldyti į besipešiančias grupeles. Tad kartus nusivylimas, ypač po revoliucinės euforijos, yra visai suprantamas.

Tačiau aš nenuvertinčiau Oranžinės revoliucijos pasiekimų. Per vieną naktį viskas gali pasikeisti tik pasakoje. Politiniai, socialiniai bei ekonominiai procesai yra ilgalaikiai. Be to, pačioje Oranžinėje revoliucijoje socialinė bei ekonominė potekstė nebuvo pagrindinė. Žmonės išėjo į gatves siekdami apginti savo teisę rinkti tą valdžią, kurią jie nori, o ne tą, kurią nori jiems nuleisti iš viršaus „visagalis Kremlius“.
Oranžinės revoliucijos atgarsį galima atrasti ir šitame, prieš keletą dienų pasiektame, kompromise. Ukrainos politinės jėgos susitarė, jog vienas iš pagrindinių bendrų uždavinių yra užtikrinti, kad artėjantys pirmalaikiai parlamento rinkimai būtų skaidrūs ir sąžiningi. Taip pat buvo nutarta padaryti viską, siekiant išvengti pilietinės konfrontacijos. Belieka tikėtis, kad tiek vienoms, tiek kitoms politinėms jėgoms pavyks nors trumpam pamiršti savo nesutarimus ir padaryti viską, kad šitie kilnūs tikslai neužsimirštų.

Suprantama, jog rudens rinkimai pranašauja Ukrainai karštą politinį sezoną. Tačiau kiekvienai politinei jėgai (ir ne tik Ukrainoje) reikia nepamiršti kompromiso meno. Kartais jis gali padėti rasti išeiti net iš, atrodytų, pačios beviltiškiausios situacijos.

 

 

Politika.lt