Praeitą savaitę nuskambėjo įdomios žinios iš Kazachstano. Ten buvo keičiama Konstitucija. Jeigu anksčiau Kazachstanas buvo „prezidentinė valstybė“ tai dabar jis tapo „prezidentinė-parlamentinė valstybe“. Tai reiškia, kad pakeitimais Konstitucijoje buvo padidintos parlamento galios ir atitinkamai apkarpyta politinė prezidento įtaka. Tačiau kartu į Konstituciją buvo įtraukta ir pastaba, pagal kurią konstitucinė norma, kad vienas ir tas pats asmuo negali užimti šalies prezidento postą daugiau negu du kartus iš eilės, nebeturi galios pirmajam respublikos prezidentui, t.y. – Nursultanui Nazarbajevui.

Kazachstane buvo realizuota idėja, kuri prieš keletą metų nuskambėjo viename anekdote. Pats anekdotas buvo susijęs su mūsų kaimyninės Baltarusijos ir jos „amžino“ prezidento Aleksandro Lukašenkos reikalais. Skambėjo jis taip: „Baltarusijoje buvo nuspręsta priimti konstitucinę pataisą, pagal kurią Baltarusijos prezidento postą gali užimti tik asmuo, turintis Baltarusijos prezidento pareigų ėjimo patirtį“. Pačiam A. Lukašenkai šito anekdoto neprireikė (jis rado kitą būdą „legalizuotis“ trečiai kadencijai), tačiau, kaip matyti, idėja pravertė Kazachstanui.

Kaip rodo praktika, demokratijos daigai sunkiai prigija postsovietinėje erdvėje. Dauguma buvusių sovietinių respublikų po labai trumpos demokratinės patirties (o kartais ir visai be jos) ritasi į autoritarizmo liūną. „Demokratija“ tampa tik žodžiu, prarandančiu savo prasmę. Juo vadinamos bet kokios valdymo formos, net tos, kurios su demokratija neturi nieko bendro. Žodis tampa priedanga, skirta pamaloninti viso likusio pasaulio žvilgsnį.

Štai ir Kazachstane šiandien kalbama, kad konstitucinė pataisa dėl Nursultano Nazarbajevo priimta siekiant užtikrinti „jaunos demokratijos“ stabilumą. Tačiau ar galima ginti demokratija antidemokratiniais metodais? Daugumos šalių konstitucijose įtvirtinta norma, ribojanti galimybę tam pačiam žmogui būti valstybės vadovu daugiau negu (dažniausiai) dvi kadencijas iš eilės, nėra kokia nors kvaila išmonė ar mados reikalas.

Vienas iš demokratijos principų – valdžios kaita. Tas pats žmogus negali būti valdžioje „amžinai“. Politinis gyvenimas yra kova (kad ir kaip norėtųsi, kad tai pirmiausiai būtų bendradarbiavimas žmonių labui), tačiau tai turi būti kova pagal taisykles (tik tokiu atveju galima kalbėti apie demokratiją). Kadencijų skaičiaus apribojimas – viena iš tokių taisyklių.

Žinau, kad galiu sulaukti priekaišto, kurį galima suformuluoti taip: „Kodėl, jeigu žmogus tikrai gerai atlieka savo pareigas (pavyzdžiui - prezidento), neleidus jam to daryti neribotą laiką?“ Mano atsakymas „toks yra demokratijos principas“ gali skambėti kiek absurdiškai ir leisti kalbėti apie „demokratijos netobulumą“. Tačiau pasaulyje retokai galima rasti ką nors tobulo. Kaip kadaise taikliai pastebėjo, berods, Vinstonas Čerčilis: „demokratija yra siaubinga valdymo forma, bet kol kas nėra sugalvota nieko geresnio“.

Be jokių abejonių žymus intelektualas Vaclovas Havelas buvo puikus Čekijos prezidentas. Išbuvęs dvi kadencijas jis paliko savo postą, nors dauguma čekų tikriausiai norėtų ir toliau matyti jį šalies vadovo vietoje. Rinkti kitą prezidentą sunkiai sekėsi ir Čekijos parlamentui, nes V. Havelas savo darbais užkėlė labai aukštą prezidentavimo kartelę. Tačiau V. Havelas pasitraukė, nes kitaip jis, žinantis, kas yra demokratijos vertybės, ir negalėjo pasielgti.

Daugumai postsovietinių respublikų lyderių, „žaidžiančių demokratiją“, deja, dar labai toli iki tikro demokratijos principų supratimo. Turkmėnija ir Baltarusija – tai tik patys ryškiausi pavyzdžiai. 2012 metais, kai oficialiai baigsis dabartinė Nursultano Nazarbajevo kadencija, jam teks laikyti savotišką demokratijos egzaminą. Pagal pataisytą Konstituciją jis turės teisę kandidatuoti trečiai kadencijai, bet, žinoma, galės to ir nedaryti. Tada galutinai paaiškės, ar konstitucinės pataisos, apribojančios prezidento galias, tačiau leidžiančios vienam konkrečiam žmogui būti šalies vadovu faktiškai iki gyvos galvos, buvo žingsnis į priekį, ar žingsnis atgal ir be to gana vingiuotame Kazachstano demokratijos kelyje.

Politika.lt