|
|
Mus remia
Rekomenduojame
Siūlome apsilankyti
Mylim sportą iš toli
2007 04 15
Mantas Martišius
Jau tapo tradicija, kad šalies sportininkai ar klubinės komandos, laimėjusios tarptautinius apdovanojimus, apsilanko Prezidentūroje, Vyriausybėje ir Seime. Vėliau dar kartą atletai pagerbiami Kūno kultūros ir sporto departamente. Valdžios vyrai „skelia“ kalbas apie sportininkų Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje, kartu su nugalėtojais dar kartą pasidžiaugia iškovotais laimėjimais bei atminčiai įsiamžina bendruose nuotraukose. Tokiuose susitikimose įprasta girdėti politikų kalbas apie meilę sportui. Neretai šis tariamos meilės deklaravimas virsta farsu. Geriausias pavyzdys - buvusio Kauno mero Arvydo Garbaravičiaus kalba pasitinkant Europos čempionatą laimėjusius šalies krepšininkus. Tuo valdžios meilė sportui ir pasibaigia.
Nors šalies sportininkai vis dar geba pradžiuginti Lietuvos aistruolius skambiais tarptautiniais laimėjimais, tačiau krizės šalies sporte tai nebepaslepia. Jei ne disko metiko Virgilijaus Aleknos stabilūs aukšti rezultatai tarptautinėse varžybose, liūdnai galima būtų konstatuoti, jog šalies sporto išskirtiniu bruožas - nestabilumas. Ypač tai akivaizdu žvelgiant į komandinių sporto šakų atstovų tarptautinius pasiekimus.
Šalies futbolo rinktinės lygiosios žaidžiant su pasaulio čempionais italais ir pralaimėjimai škotams, prancūzams ir ukrainiečiams. Tenka „išpažinti“, kad futbolas Lietuvoje yra nukryžiuotas, palaidotas ir greiti neprisikels. Net populiariausia sporto šaka Lietuvoje – krepšinis stabilumu nepasižymi. Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį šalies vyrų krepšinio rinktinė sugebėjo tik kartą du metus iš eilės užkopti ant prizininkų pakylos. Laimėjimai iškovoti daugiau kaip prieš 10 metų - 1995 ir 1996 metais. Krepšinio rinktinė Atėnuose tapo Europos krepšinio vicečempione, kitais metais Atlantoje iškovojo olimpinius bronzos medalius. Dar tragiškesnė padėtis žvelgiant į klubinių komandų pasiekimus. Stebintys Baltijos krepšinio lygos kovas pripažįsta, kad estai ir latviai progresuoja, o Lietuvos komandos geriausiu atveju trypčioja vietoje.
Katastrofiška ir šalies sporto bazių padėtis. Per 17 atkurtos šalies nepriklausomybės metų pastatytas tik vienas tarptautinius standartus atitinkantis sporto objektas - „Siemens“ arena. Objektas pastatytas už privačių investuotojų, o ne valstybės lėšas. Valstybė vis dar tik žada pradėti statyti. Taip, jau bemaž ketvirti metai žadama atnaujinti UEFA reikalavimus atitinkančio futbolo stadiono statybas, vis dar ruošiamasi statyti šiuolaikinį lengvosios atletikos maniežą ar modernų baseiną, kur galėtų būti rengiamos tarptautinės varžybos. Pažadai, kol kas ir liko pažadais.
Sudėtinga sporto padėtis ir vidurinėse mokyklose. Sporto salės, dušai, persirengimo kambariai nerenovuoti, dalis mokyklų apskritai neturi sporto salių. Nors valstybė įsipareigojusi vaikus išmokyti plaukti, tačiau naujų baseinų nėra pastatyta, o seni sugriuvę. Vadinasi, plaukti vaikai bus mokomi ne vandenyje, o ant žemės.
Keistas šalyje ir požiūris į sporto šakų finansavimą. Pirmiausia valstybė skiria žymiai mažiau pinigų sportui, nei kaimynai latviai ar estai. Be to, skirstant pinigus taikoma tarsi teisinga matematinė formulė, kuri paskirsto lėšas atsižvelgiant į sportinius rezultatus. Tokia formulė eliminuoja kryptingumą, o sporto šakos ateitis priklauso tik nuo vieno ar kelių sportininkų. Be to, juk sporte visagalis ir atsitiktinumas: nepasiseks šiais metais V. Aleknai, tai ruoštis 2008 metais vyksiančiai Pekino olimpiadai jam bus skirta mažiau pinigų.
Dabartinio finansavimo pasekmė – per šimtą federacijų gauna po kelis tūkstančius litų, kurie jų padėties nepagerina. Už Lietuvą gerokai turtingesnė Vokietija tokios prabangos finansuoti vos ne visas federacijas sau neleidžia. Racionalieji vokiečiai pinigus skiria tik 50 sporto šakų, gruzinai - 16. Gal būt derėtų ir lietuviams pasirinkti prioritetus?
Politikų požiūrį į sportą netiesiogiai atspindi ir institucinis reglamentavimas. Toms sritims, kurios šalyje laikomos reikšmingomis, tvarkyti steigiamos ministerijos, parlamente veikia šias sritis kuruojantys komitetai. Taip kultūra „rūpinasi“ Kultūros ministerija ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Sportą, kaip sudedamąją valstybės politikos dalį, kuruoja Kūno kultūros ir sporto departamentas, kuriam vadovauja valdininkas - politikai rankų nesitepa. Seime sportu rūpinasi ne komitetas, o žemesnio rango padalinys - Jaunimo ir sporto reikalų komisija. Taigi, Lietuvoje politikai sportu domisi tiek, kiek tai suteikia galimybę nusifotografuoti šalia garsaus sportininko ir tokiu būdu padidinti savo reitingus.
Politika.lt
|
phfv3tsz5c 2009-01-24 13:49:41
Hi! Ebanij vrot! smwmpjcerg uxhit8uz6c!
csehqr3fkd 2009-01-24 06:12:31
Hi! Ebanij vrot! flc8nmjfhw vhns1jk2d4!
dxinurofv ufschbvjk 2007-05-11 11:56:03
lhuqptm sibhfa lwxfmqzk ioab xgiqwthb kmceoru qkreu
gvajwkdb uhwr 2007-05-11 09:24:15
sixgfoyza bcnpthw lfuth zceoy yonbie fedyhzqpo ycjdtklpm
ptfxcrnuz lgpbuwfjk 2007-05-11 02:19:06
uflmwpad qzsmgvtpd xpfqoesr nwqitspor bdmfatni jldg wbns
ernis 2007-05-08 19:26:48
kurva lopai visi cia :D
Modestas 2007-04-21 15:23:46
Lietuvos politika turetu didesnius pinigus skirti ir kitom sporto sakom negu vien tik krepsiniui
sportininkas 2007-04-16 11:28:05
graudu, tikrai graudu...turesim visi moraline teise kazko reikalaut kai sudarysim visas salygas pilnaverciam sportininku pasiruosimui...ir apskritai, reiktu keist istatimine baze, kad verslas is sporto darytu pinigus, tada manau ir investiciju i sporta padauges!!
Susiję tekstai
