Bene didžiausias pastarojo meto Vašingtono galvos skausmas – ką daryti su poSadaminiu Iraku. Turėdami galingiausią pasaulyje kariuomenę, amerikiečiai be didelio vargo triuškina visus savo priešininkus mūšio lauke. Tačiau moderniais ginklais aprūpinta kariuomenė tampa neveiksminga prieš partizaninį karą. Tiesa, Irake vykstantis partizaninis karas mažai beprimena istorijos vadovėliuose aprašytus partizaninius karus, kuomet buvo siekiama netikėtai užpulti priešininko karinius dalinius, padaryti kiek įmanoma daugiau žalos ir greitai atsitraukti.

Partizaninius išpuolius vis dažniau keičia savižudžių susisprogdinimai. Tai lemia jo ypatingumą - partizaninis karas Irake turi religinio karo prieskonį. Islamą išpažįstantys kovotojai kovoja ne tik prieš okupantus amerikiečius ir jų sąjungininkus, bet ir prieš kitatikius krikščionis. Todėl kovotojai nedvejodami aukoja savo gyvybes vardan tikėjimo. Priešnuodžių prieš tokį religinį fanatizmą amerikiečiai kol kas neranda.

 
JAV visuomenėje kyla protesto bangos, reikalaujančios kuo greičiau išvesti karius iš Irako. Tokią poziciją palaiko ir demokratų partija, kuri šiandien JAV kontroliuoja Senatą ir Atstovų rūmus. Respublikonai su prezidentu George'u W.Bushu priešakyje priešinasi karių išvedimui iš Irako.

 
Lietuva Irake taip pat įgyvendina savo tikslus. Pagrindinis jų – parodyti partneriams iš vakarų, o svarbiausia amerikiečiams, kad šalis yra patikima partnerė. Be to, Lietuvos karių vykdomos misijos Irake ir Afganistane naudojamas kaip papildomas argumentas, siekiant šalies piliečių bevizio režimo į Jungtines Valstijas.

Cininkų kalbos, kad amerikiečių įsiveržimą, į tuometinio diktatoriaus Saddamo Husseino valdomą Iraką, lėmė siekis kontroliuoti šalies naftos klodus, nėra be pagrindo. Derėtų pripažinti, kad vakarų pasaulio suinteresuotumą Persijos įlankos regionu sąlygoja faktas, kad šio regiono šalys valdo didžiulius energetinius išteklius. Jei ne šie resursai, vargu ar Irakas sulauktų tiek amerikiečių dėmesio.
Neramumams Irake besitęsiant vis dažiau pasaulio bendruomenės dėmesys telkiasi prie kaimyninio Irano, taip pat valdančio didžiulius energetinius išteklius. Nuleisti akių nuo Irano neleidžia pastarojo vykdoma branduolinė programa. Teheranas tvirtina, jog branduolinė programa vykdoma siekiant taikių tikslų, tačiau tarptautinių stebėtojų į savo branduolinius objektus įsileisti nesutinka. Vakarų šalys abejoja Irano argumentais ir įtaria, kad šiitų dvasininkų ajatolų valdoma šalis slapčia kuria branduolinį ginklą. Vis garsiau pasigirsta kalbų, kad siekdami sužlugdyti Irano branduolinius siekius, amerikiečiai gali griebtis karinių veiksmų.

Tokiu atveju tikėtina, kad kariniai veiksmai gali įsiplieksti ir Irano kaimyninių šalių Irako ir Afganistano teritorijose, kur dislokuoti NATO šalių narių kariniai daliniai. Taip, nors ir pati to nesiekdama, Lietuva galėtų būti įtraukta į karą su Iranu. Šiandien nei viena Lietuvos politinė partija ar valdžia nėra pasiruošusi tokio pesimistinio scenarijaus raidai. Visuomenėje, savaime suprantama, kiltų diskusijos, atsinaujintų kalbos, kodėl mūsų kariai vyksta į Iraką ir Afganistaną, ar vertėjo stoti į NATO.

Kultūrologai ir sociologai tyrinėję Persijos įlankos regiono šalių papročius nurodo, kad šiandien JAV karių išvedimas iš Irako vietinių būtų suprastas kaip fundamentalistų neabejotina pergalė prieš kitatikius. Atsitraukimas įkvėptų viso pasaulio radikalius islamistus dar labiau aktyvinti kovą su „netikėliais“ iš vakarų. Žinodamas tai, Vašingtonas neskuba išvesti karių. Suvokdama šiuos mentalinius skirtumus, Lietuvos visuomenė taip pat neturėtų baimintis šalies įsitraukimo į karą su Iranu, juo labiau, kad kol kas tai - tik hipotetinis variantas.

 

Politika.lt