|
|
| Kur ruošiatės atostogauti? |
Mus remia
Rekomenduojame
Siūlome apsilankyti
Naujosios kairės iššūkiai
2007 04 06
Mantas Adomėnas
Savo prisiminimuose Jamesas Boswellas rašo apie tai, kaip 1778 m. balandžio 28 dieną, antradienį, jam ir dr. Samueliui Johnsonui keliaujant į svečius, kalba pasisuko apie to meto kairiuosius – Whigus, – ir dr. Johnsonas piktai suburbėjo „Visuomet sakiau, kad pirmasis Whigas buvo velnias“. Boswellas atitarė: „Išties, pone. Velnias nepakentė subordinacijos; jis buvo pirmasis, pasipriešinęs galiai – „Geriau pragare karaliauti, negu tarnauti danguje“. Svarbu suvokti, kad dr. Johnsono žodžiai nėra noras kairiuosius pakeiksnoti ar sumenkinti, o mėginimas vertybiškai bei konceptualiai apibrėžti skirtumą tarp kairės ir dešinės: kairės tapatybė, jo manymu, sietina su liuciferišku maištu prieš hierarchiją, apibrėžtą vertybinę tvarką ir dievišką autoritetą laikų pradžioje.
Šiuos išmintingų žmonių žodžius pravartu turėti omenyje, gyvenant savotiškos ideologinės inversijos sąlygomis, kur skirtumas tarp kairės ir dešinės yra daug kur nunykęs, o daug kur tos prasmės susikeičia vietomis. Lietuvoje būtent socialdemokratai daugelyje sričių yra status quo „konservavimo“ jėga – be to, kaip neseniai pripažino Algirdas Brazauskas, jėga, ginanti stambiojo verslo interesus. O būtent konservatoriai, kitados pirmieji rūpinęsi skurdo mažinimo programos sukūrimu, siekę grąžinti indėlius, teigiantys valstybės rūpinimosi šeima politiką, peržengia tradicinį dešinės repertuarą ir neretai yra tikrieji Lietuvos „socialdemokratai“.
Žvelgiant į dabartinę socialdemokratinę kairę tematyti ideologinė, idėjų tuštuma – kurią geriausiai pailiustruoja Algirdo Paleckio teiginys, jog strateginiai socialdemokratų „tikslai, dėl kurių ėjome į rinkimus – sulaužyti korupcijos stuburą Vilniuje ir renovuoti daugiaaukščius“ (Lietuvos rytas 2007 kovo 3, Nr. 51, p. 2). Savo logika ir struktūra šis teiginys primena garsiąją Lenino frazę 8-ajam bolševikų partijos suvažiavimui: „Komunizmas yra tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Taigi, tos žiojinčios tuštumos akivaizdoje maga iš konservatyvių pozicijų pasidairyti, kas dedasi kairės idėjų teritorijoje, užsiimti savotiška tų neištirtų teritorijų kartografija.
Mat būtent pastaruoju metu kairėje esama bruzdėjimo ir kaitos –apie „naująją kairę“ jau galima kalbėti kaip apie reiškinį. Jos paskiros apraiškos plečiansi, susisiekdamos ir konsoliduodamosi, sudarydamos tegu ne organizacinę, bet idėjų ir vertybinių nuostatų tąsą.
Jos esminiai parametrai nubrėžti daugiau nei prieš metus paskelbtame „Vilniaus kairiųjų klubo manifeste“. Šis 2005 m. gruodžio 14 d. datuotas tekstas, apsiimdamas įgyvendinti „naujosios kairės iškeltus devizus“, praneša, „kad rems visas politines ir visuomenines akcijas, nukreiptas prieš kapitalistinę prievartą, vienpusišką propagandą ir pasaulio įvairovės naikinimą“ (www.anarchija.lt/aktyvizm/manifest.htm).
Ir kaipgi tas pasipriešinimas pasaulio įvairovės naikinimui reiškiasi? Toliau – keletas citatų su komentarais, leidžiančiais išvesti naujosios kairės „sąmoningumo trajektorijų“ apybraižas. Mano uždavinys čia – ne ginčytis su išsakytomis pozicijomis, o atlikti idėjų kartografo darbą.
Pirmiausia pasaulio įvairovės sergėtojams užkliūva šeima. Štai ką, pavyzdžiui, apie šeimą rašo Arnas Zdanevičius:
„Šiandien Lietuvoje labai dažnai girdime pavojaus šauksmą – gelbėkime tradicinę šeimą. Konservatyvių pažiūrų politikai, Seimo nariai ir Bažnyčios hierarchai nuolatos skambina pavojaus varpais, kad šiandienos visuomenėje iškilo grėsmė tradicinei šeimai, kad šeimos pamatai yra griaunami. [...] Ar politikų ir Katalikų bažnyčios skelbiamas pavojaus signalas nėra perdėtas ir ar tikrai reikia gelbėti tradicinę lietuvišką šeimą? [...] Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė. […] Šeima yra pirmiausia socialinis, emocinis, meilės ir globos, bet ne teisinis ar biologinis institutas. […] Šeima ir santuoka bei jos samprata keičiasi, nes keičiasi gyvenimas, ir mes jau negyvename tradicinėje visuomenėje, todėl tokia samprata, kad šeima yra tik heteroseksuali, tik santuokoje ir tik turinti vaikų, yra tikra atgyvena. [...] Ačiū Dievui, Lietuvos socialdemokratai, kitaip nei Lietuvos konservatoriai, pagaliau suprato, kad tokia nuostata yra žalinga. Nesusituokusių tėvų teisės bus greitai sulygintos.“ („Santuoka dar nelygu šeimai“, Delfi.lt, 2007.I.23; pabraukta mano).
Čia įdomu atkreipti dėmesį į socialdemokratams tekusią rolę – jie, pasirodo, providenciškai gelbsti Lietuvos visuomenę nuo tokių atgyvenų, kaip tradicinė heteroseksuali šeima.
Tradicinės šeimos vertybes pulti ryžtamasi nepaisant drastiškų dimensijų pasiekusios Lietuvos demografinės būklės, nepaisant socialinės politikos srityje aksioma tapusio suvokimo, kad tiek vaiko, tiek tėvų gerovę užtikrina tik stabili tradicinė šeima – užtenka užmesti akį į duomenis, skelbiamus neseniai paviešintoje Socialinių tyrimų instituto studijoje Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida (Vilnius, 2006).
Zdanevičiui antrina Nida Vasiliauskaitė:
„Seimo iniciatyvą papildyti ir pakeisti ‘Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio’ įstatymo 4 straipsnį, įtraukiant į neigiamą poveikį darančių dalykų sąrašą informaciją apie homoseksualumą, galima vertinti tik kaip kuriozišką nesusipratimą – abejotina, ar patys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms prieštaraujančios pataisos teikėjai tiki jos sėkme. Labiau tikėtina, kad tai eilinė populistinė akcija.“ („Seimas ir homofobija, Delfi.lt, 2006.X.12)
Tai įvardijama kaip “diskriminaciją įtvirtinanti pataisa”. Viešas homoseksualumo kaip lygiavertės gyvensenos skleidimas, pasirodo, anot Vasiliauskaitės, ne tik negriaunąs tradicinės šeimos, bet netgi atvirkščiai – „Jei ir galime šiame kontekste kalbėti apie propagandą, tai tik apie hetero: būtent tipiški ‘tradicinės orientacijos’ atstovai visais kanalais mums perša save kaip etaloną, o savo pomėgius kaip vienintelius socialiai priimtinus. Būtent jie savo gyvenimo būdą skelbia universalia, visuotine, privaloma norma ir reikalauja įstatymais suvaržyti viską, kas į ją netelpa“ (ibid.).
Šalia prisijungia tos pačios autorės straipsniai, propaguojantys eutanaziją, ar užsipuolantys šeimos vertybes krikščionišku save laikančiame portale Bernardinai.lt. Žodžiu, išsiskleidžia visas tas politinių užsakymų paketas, sietinas su tuo, ką įvardyčiau kaip „lygių galimybių mafija“ drauge su visais už jos stovinčiais ideologiniais – ir ne vien ideologiniais – interesais.
Taigi, galima įvardyti pirmąjį naujosios kairės bruožą: puolimas prieš tradicinės visuomenės atsparas ir vertybes.
Tačiau minėtosios kairiųjų klubo atstovės dėmesį patraukia ne tik tradicinės šeimos vertybės – taip nuspėjamai ir automatiškai, kaip Pavlovo šuva, naujosios kairės atstovai reaguoja į Prezidento sudarytos darbo grupės išreikštą nuostatą, kad įnašas į tautos ir valstybės plėtrą yra vertingas ir skatintinas humanitarinių ir socialinių mokslų uždavinys. Straipsnyje, pavadintame „Tapkite ideologais“ (mandagus valstybinis užsakymas mokslininkams?)“, Vasiliauskaitė užsipuola – švelnesnis žodis čia netinka – šias nuostatas tokiais žodžiais:
„Tarnauti „tautinei ir politinei bendrijai“ reiškia tapti vakarietiško intelektualo (ne inteligento – Rytų Europos personažo, atpažįstamo iš bailumo, naivumo, tikėjimo „misija“ ir profesinio nemokšiškumo), kuriam nesinori būti „nacionaliniu liaudies artistu“ (ypač gerai skamba rusiškai – prisimenate?) ir gėda laižyti (bet kokio) valdančio režimo rankas, priešingybe. Tai reiškia tapti valdžios ramsčiu – ideologu.“ (Delfi.lt, 2007.I.18)
Nesuklyskime: šios Sąjūdžio laikų sovietinės ideologijos kritiką primenančios frazės nukreiptos prieš siūlymus, kad tautinės tapatybės ir pilietiškumo kūrimo vaidmuo, tapatybės globalėjančiame pasaulyje sergėjimo vaidmuo būtų pripažįstami kaip vertingas mokslų įnašas – iki šiol to nebuvo daroma. Anaiptol nereikalaujama, kad tai būtų vieninteliu mokslo vertės kriterijumi – tačiau bet kokia užuomina, kad tautos tapatybę vertėtų kryptingai stiprinti, susilaukia įnirtingo antpuolio.
II bruožas: valstybės raidos ir tęstinumo prioriteto, nacionalinio intereso primato atmetimas.
Beje, atkreipkime dėmesį į analogišką struktūrą, jungiančią aptartųjų autorių argumentacijas. Tautos išlikimo ir tapatybės išsaugojimo, tradicinės šeimos vertybes puolant apeliuojama į „Vakarus“, „pasaulio praktiką“, Europos Sąjungos dokumentus. Briuselio rekomendacijos įgyja prerogatyvą prieš nacionalinius interesus – ir šitaip naujoji kairė atliepia instinktyvią savarankiškai mąstyti nesugebančių arba prie diktato iš aukščiau įpratusių (kažkada tai buvo Maskva, dabar ją pakeitė Briuselis) valdininkų nuostatą. Jeigu eutanazija gerai Olandijai ir tai rekomenduoja Europos Sąjunga, tai kodėl jos neperimti ir mums? Jeigu Briuselis lieps sulyginti visas visų mažumų teises ir galimybes, tai ir lyginsime, nepaisydami nei didžiosios tautos dalies vertybių, nei sveiko proto. Jeigu mūsų identiteto lydymasis pageidautinas integruoto Europos „tautų katilo“ kūrėjams, tai kodėl turėtume tam priešintis ir savo tapatybę puoselėti? Užteks ir nacionalinio savitumo, kaip kad sovietų laikais. Akivaizdus tokio inertinio-impotentinio mąstymo struktūrinis palankumas naujajai kairei, propaguojančiai aktyvią tradicinių tautinių ir politinių vertybių destrukciją.
Naujosios kairės iniciatyvoms artimi vadinamųjų „žmogaus teisių“ sergėtojai, labiau besirūpinantys atrasti mažumų teisių pažeidimų, o ne išvysti realų žmogaus ir piliečio beteisiškumą Lietuvoje. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių stebėjimo instituto 2005 m. ataskaita kaip žmogaus teisių pažeidimą įvardija tai, kad aplink Kirtimus esančių namų gyventojai viešai prašo ginti jų, kenčiančių nuo romų, o ne romų teises. Žmogaus teises taip pat pažeidžiantis ir Aklųjų bei silpnaregių sąjungos atsisakymas išnuomoti patalpas Lietuvos gėjų lygai (Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2005 apžvalga (Vilnius, 2006), p. 31, 34). Strategija aiški: mažumų teisės iškeliamos prieš daugumos teises, nusikaltėlių – prieš nusikaltimo aukų. Mažumų elgsenos iškeliamos kaip normatyvios, o grupės, kurių nariai dėl vienų ar kitų priežasčių kelia didesnį negu vidutinį socialinį pavojų ir statistiškai yra dažnesnio nusikalstamumo šaltinis, nuo bet kokių teisėsaugos sankcijų imamos ginti tuo pagrindu, kad jos – mažuma.
III bruožas: normalios, sveiku protu pažįstamos tvarkos ir vertybinės sąrangos inversija, vertybinis valstybės gyvavimą palaikančių principų išcentravimas.
Galiausiai prieiname prie „Kairiųjų klubo manifeste“ tiesiogiai įvardyto uždavinio – kovos su „kapitalistine prievarta“. Būtų sunku prilygti Karolio Klimkos šmaikštumui, su kuriuo šis užsiima kapitalizmo logikos dekonstrukcijos pratybomis. Štai kad ir jo citata apie darbą kaip vertybę:
„Kaip ir kam parsiduoti mus moko kas netingi. Štai pramonininkai [...] siūlo sudaryti galimybes dirbti iki išsekimo. O klausimui, kam išvis reikia dirbti, jiems – ir mums – nelieka laiko. Tai – strateginis klausimas. Jeigu žmonės daugiau uždirbtų ir mažiau dirbtų arba išvis nedirbtų, gerovė augtų ir progresas vyktų pagal kitą logiką. Būtų daug laisvo laiko. Jį būtų galima skirti kūrybai, poilsiui, seksui, muzikai ir religijai. Jį būtų galima skirti NIEKAM.” (“Kam dirbti?”, Delfi.lt, 2006.X.17).
Arba, pavyzdžiui, meritokratinių kapitalizmo prielaidų dekonstravimo bandymas, įtaigojantis, kad galimybių lygybė – tik kažkieno gudriai suręsta ir primesta apgaulė, prijaukinantis mus laisvosios rinkos mechanizmui:
„Lietuvos tipo posovietinėse šalyse svarbią stabilizacijos funkciją atlieka laisvosios rinkos ideologija, pratinanti prie minties, kad egzistuoja toks dalykas kaip pamatinė galimybių lygybė. Šis pažadas remiasi nutylimu gretinimu su šanso lošimais ir sporto varžybomis: esą jokia startinė pozicija nėra geresnė, patogesnė ar palankesnė sėkmei nei bet kuri kita.“ (Klimka K., „Tavo laimės bilietas“, Delfi.lt, 2007.I.12)
Čia svarbu ne logika, kurios dažnai neįžvelgsi – svarbiau raktiniai žodžiai: „ideologija“, „elitas“, „priespauda“, „kontrolė“, „iliuzija“, „manipuliacija“, „perversmas“. Tai, kas šiuose tekstuose vyksta, yra ne intelektualinė kritika, o kapitalizmo logikos destrukcija iš postmodernistinės estetikos perspektyvos.
Kapitalizmo kaip sistemos kritika užsiimančiai naujajai kairei prielankus ir portalas Bernardinai.lt. Svarbi distinkcija čia galioja tarp kapitalizmo blogybių kritikos ir esminės visos sistemos kritikos – būtent pastarąją ir galima užtikti Bernardinuose. Tokia kritika suteikia ideologinį apvalkalą artikuliuodama susvetimėjimo nuotaikas ir neretai neišvengiamą bei pagrįstą nusivylimą vartotojiškos visuomenės ekscesais. Prieš pusmetį Bernardinuose atsirado ištisa rubrika „Alternatyvos“, skiriama kairiųjų ir anarchistinių idėjų propagavimui. Iš ten kad ir toks Kasparo Pociaus tekstas:
„Šių metų pabaiga turbūt nėra labai maloni žmonėms, po Sovietų Sąjungos žlugimo sveikinusiems neoliberalizmo ir vienintelės, alternatyvų neturinčios Amerikos supervalstybės triumfą. Kairiųjų, prieš laisvąją rinką ir JAV dominavimą nusistačiusių ir už alternatyvas pasaulyje pasisakančių, judėjimų pergalių demokratiniuose rinkimuose banga parodo, kad kitoks – laisvesnis, solidaresnis ir demokratiškesnis – pasaulis yra įmanomas.“
Ir apie ką gi čia kalbama? Pasirodo, laisvesnį, solidaresnį ir demokratiškesnį pasaulį autoriui žada Aleksandrą Lukašenką daug kuo primenantis Venesuelos diktatorius Hugo Chavez:
„Sekmadienį Venesueloje įvykus rinkimams, kuriuose laimėjo Hugo Chavezas, kairioji pasaulio spauda džiaugiasi ir sveikina dar vieną socialistinės revoliucijos Lotynų Amerikoje etapą.“ („Lotynų Amerika: socialistinė revoliucija ‘iš apačios’“, Bernardinai.lt, 2006.XII.5)
Neišvengiamai visa Lietuvos raida per pastaruosius septyniolika metų konstruojama kaip nuopuolis nuo kažkokių grynesnių, aukštesnių vertybių, nejučiomis retrospektyviai idealizuojant totalitarinio režimo sąlygas kaip idealistiško tyrumo, altruizmo ir solidarumo metą. Simptomiška ir tai, kad tokia kapitalizmo kritika vyksta grynai destruktyviai, nesiūlant jokių alternatyvų Lietuvos ekonominei santvarkai.
IV bruožas: destruktyvi sistemos kritika, nesiūlanti alternatyvų.
Savo struktūra ir moralistiniu tonu cituotajam antikapitalizmui artima pozicija yra Lietuvos politinės sistemos kritika. Pažymėtina asmeninė unija tarp tinklapio Bernardinai.lt ir esamos politinės sąrangos kritika užsiimančios Piliečių santalkos. Sunku atskirti, kieno – Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus ar Piliečių santalkos Tarybos pirmininko vardu kalba Andrius Navickas, sakydamas:
„Praktiškai visos dabartinės Lietuvos partijos kūrėsi nuo galvos. Jos veikia kaip klubas ištikimiausių draugų ir mažesnis ar didesnis šio klubo sirgalių būrys. [...] Būtent politinių partijų ligos ir ydos yra didžiausias politinio chaoso šaltinis. Tad nereikia mūsų gąsdinti ir įrodinėti, jog tik partijos sugeba veikti politiškai. Pripažinkime, kad dažniausiai dabartinės partijos veikia ne politiškai, bet nomenklatūriškai. […] Partijos – labai svarbus demokratinės sistemos elementas. Tačiau tai, kas šiandien vadinasi partijomis, dažniausiai tėra karikatūra, diskredituojanti pačią partijų idėją. Kiekvieno piliečio tikslas turėtų būti realiai veikiančių partijų, kaip svarbaus tarpininko tarp visuomenės ir politinės valdžios, siekis. Tačiau šis siekis niekada nebus realizuotas vien tik šlovinant dabartines karikatūras ar naiviai tikintis, kad kažkada iš bjauriojo ančiuko išaugs nuostabi gulbė.” (“Dar kartą apie piliečius ir partijas”, Bernardinai.lt, 2007.II.22)
Šie teiginiai buvo išsakyti antrinant reikalavimui leisti ir nepartiniams kandidatams dalyvauti savivaldos rinkimuose. Navicko žodžius, kaip ir siūlymus keisti savivaldos rinkimų tvarką, galima interpretuoti ir kaip siekį stiprinti piliečių raiškos galimybes, taigi, ir pilietinę visuomenę. Tačiau jeigu tie siūlymai suvokiami kaip fundamentalaus nepasitikėjimo partijomis, o drauge – ir jomis grindžiama Lietuvos politine sistema išraiška (kaip kad Navicko tekste), jie veikia kaip politinio susvetimėjimo didinimo veiksnys ir ruošia erdvę naujo mesianiško politinio “gelbėtojo” atsiradimui.
Tačiau nebijokime paliesti net ir visiškai šventų karvių – štai, pavyzdžiui, Piliečių santalkos deklaracijos preambulė:
„Lietuva ištikta krizės. Atotrūkis tarp piliečių ir valstybės didėja. Menkai organizuota visuomenė neįstengia kontroliuoti valdžios. Valdžioje įsitvirtinusios grupuotės vis labiau savinasi valstybę, pamindamos Konstitucijos nuostatas, skelbiančias, jog suverenitetas priklauso Tautai, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (www.santalka.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=50).
Preambulę galima skaityti įvairiopai – tačiau jeigu dažnai pagrįsta kritika išsakoma nesiūlant realios alternatyvos ir veiksmų programos, tai užuot pilietinę visuomenę stiprinusi, ji gali veikti ir kaip demoralizuojantis, susvetimėjimą bei išankstinį priešiškumą politiniam laukui kaip tokiam skatinantis, taigi, ir pilietinę visuomenę netiesiogiai gniuždantis faktorius. O tokios konkrečios veiksmų programos, nepaisant kelių išties gražių ir vertingų iniciatyvų (pavyzdžiui, akcija „Rinkis rimtai“), Santalkos atstovų žodžiuose dažnai pristinga. Viešuose jų pasisakymuose vyrauja partijų kritika, nesiūlanti veiksmingos ir neutopinės alternatyvos.
Be išlygų, jokių perskyrų nedarantis partijų sistemos smerkimas – nuo čia jau nebetoli iki „Kito pasirinkimo“. Santalkos deklaracijos preambulę sugretinkime su „Kito pasirinkimo“ aktyvisto Rėdo Peškaičio straipsnio išvadomis (žr. „Antikonstitucinis rinkimų farsas tęsiasi. LR Konstitucija valdžiai nebegalioja“, www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1108, 2007.III.14):
| Piliečių santalka | Rėdas Peškaitis, „Kitas pasirinkimas“ |
| Lietuva ištikta krizės. Atotrūkis tarp piliečių ir valstybės didėja. Menkai organizuota visuomenė neįstengia kontroliuoti valdžios. Valdžioje įsitvirtinusios grupuotės vis labiau savinasi valstybę, pamindamos Konstitucijos nuostatas, skelbiančias, jog suverenitetas priklauso Tautai, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Nomenklatūra, užuot sunykusi kaip okupacijos atgyvena, atsinaujina ir stiprėja. Ji kuria demokratinės valstybės regimybę, primeta visuomenei savo taisykles ir kompromituoja demokratinę tvarką. Nomenklatūra tampa galingesnė už įstatymą. Tai kelia pavojų mūsų visuomenės, mūsų tautos ir Lietuvos Respublikos savarankiškumui. | Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos politinių partijų vadovybė yra patenkinta esama padėtimi, todėl nesiims jokių priemonių, kad rinkimai Lietuvoje iš tiesų būtų demokratiški ir išreikštų piliečių valią. Konstitucinės nuostatos, skirtos užtikrinti rinkimų demokratiškumą ir piliečių teises, valdžiai nė motais. Konstitucija Lietuvoje šiandien reikalinga ne valdžios savivalei sutramdyti, bet Briuseliui nuraminti. Jos straipsniai interpretuojami valdžios pareigūnams naudingu būdu ir taikomi pasirinktinai. Daugybė pastarojo meto faktų rodo, jog šiandien Lietuvos valdžiai jos nuostatos nebegalioja. |
„Kito pasirinkimo“ atstovą skiria ne tiek teiginių turinys, o jų tonas ir sąmokslo teorijos elementai. Tiktai vietoj savivaldos rinkimų reformos, kur būtų sumažintas politinių partijų vaidmuo, „Kitas pasirinkimas“ siūlė kitą priemonę, ragindamas balsuoti prieš visus – kadangi, anot Vytauto Radžvilo, „amoralu balsuoti už mažesnį blogį“. Šitaip su blogiu sutapatinama politinė sistema kaip tokia.
V bruožas: dabartinė Lietuvos politinė sistema įvardijama kaip savaiminis ir nepataisomas blogis.
O čia jau esame pažįstamoje Rolando Pakso ir Darbo partijos antisisteminėje teritorijoje, su politinio elito kaip blogio struktūros įvardijimu. Nors, beje, būtent Darbo partijos įsisisteminimas vyksta bene sklandžiausiai. Tai turbūt sietina su ta paradoksalia nusikaltimo vertybine logika, kurią taikliai užčiuopė Chestertonas. Daugpatys, pasak jo, anaiptol neneigia santuokos vertės, netgi atvirkščiai – tiesiog nori santuokų turėti daugiau. Vagis bei plėšikas irgi nėra privačios nuosavybės priešininkai – jie tik nori savo privačią nuosavybę plėsti kitų sąskaita. Taigi vagies ir plėšiko antisistemiškumas trunka tik tol, kol sistema neleidžia jiems prisiplėšti patiems. O kai jie į sistemą kooptuojami, gauna ūkio ministro vietą ar panašiai, antisistemiškumas pradeda nykti, pradedama užsiimti įprastine kova dėl valdžios. Taigi pragmatinio Darbo partijos sparno susigyvenimas su politine sistema patalpina juos į vieną vertybinę paradigmą su Algirdo Brazausko ar Artūro Zuoko sistemiškumu – dabar Darbo partija jau yra tapusi pilnai sistemine „lovio“ partija.
Tačiau grįžkime prie išties radikalių sistemos kritikų. Pradėję naujosios kairės nuostatų sklaida, nejučiomis tarsi apsukom ratą ir atsidūrėme toje pozicijoje, kuri laikyta kraštutine dešine. Pasirinkimas tarp „Kito pasirinkimo“ ir Rolando Pakso šalininkų iš esmės estetinis – jų abiejų rėmėjai skiriasi pirmiausia požiūriu į konkrečių asmenybių vaidmenį, vieni Paksą laiko niekšu ir išdaviku, kiti – nekalta sąmokslo auka, tačiau pačios sistemos atžvilgiu nuostatos beveik nesiskiria. Juos sieja ir elektorato genezė – ir „Kito pasirinkimo“, ir „Tvarkos ir teisingumo“ rėmėjai dažnai yra nusivylę konservatorių rinkėjai.
Vis dėlto norėčiau pasiūlyti, kad šioje stadijoje antisisteminių pozicijų genezė darosi nebesvarbi – kad šias pozicijas reikia traktuoti funkciškai, pagal siūlomų vertybių bei sprendimų visumą ir pagal jų veiklos rezultatą, tą politinį ir viešąjį klimatą, kurį šios jėgos kuria, pagal savotišką „pedagoginį poveikį“ visuomenei.
Ir čia matyti būtent tam tikras pamatinių nuostatų bei vertybių nuoseklumas ir tęstinumas:
- resentimento laikysenos propagavimas,
- protesto prieš esamą politinę, socialinę, ekonominę sistemą skleidimas;
- nacionalinio intereso kaip fundamentalaus susitarimo, vienijančio politinį, valstybės gyvenimą, atmetimas.
Iš pažiūros tos pozicijos, kurias čia praskleidžiau, atrodo teturinčios mažai ką bendra – kas sieja intelektualinį kairįjį anarchizmą ir kapitalizmo kritiką su „Kitu pasirinkimu“ bei Rolando Pakso liberaldemokratais? Tačiau šios grupės sudaro slystančią skalę, susisiekiančių diskurso indų sistemą: „Kitas pasirinkimas“ yra antisistemiškas paksizmas be Pakso (ir be Rusijos pinigų bei PR-inių patarimų). Piliečių santalka neretai yra „Kitas pasirinkimas“-light, intelektualesnė ir santūresnė jo versija. O prie jos šliejasi, viena vertus, kapitalizmo kritika ir intelektualinis anarchizmas, kita vertus, tradicinių vertybių destrukcija iš lygių galimybių ir vad. „žmogaus teisių“ pozicijų. (Beje, čia reikia pastebėti, kad Piliečių santalka yra toli gražu nevienalytis darinys, ir tik per accidens patenka į antisisteminę paradigmą.) Drauge paėmus, šias pozicijas sieja antisistemiškumas; jos kuria intelektualinį, emocinį ir vertybinį klimatą, priešišką tiek politinės sistemos stabilizavimo siekiui, tiek tautos išlikimą ir stiprią valstybę kurti padedančioms vertybėms – klimatą, kuris skatina apriorinį nusivylimą visu politiniu vyksmu ir politine sistema. O augantis politinis atotrūkis, sklindantis apriorinis nusivylimas politine erdve bei politinio veikimo galimybėmis užkerta kelią burtis tai pilietinei visuomenei, kurios trūkumas įvardijamas kaip didžiausias iššūkis valstybei ir demokratijai.
Čia galime ir vėl prisiminti pačioje pradžioje minėtą Jameso Boswello atsakymą – velnias labiausiai bijo subordinacijos, sutarimo dėl vertybių hierarchijos ir bendro projekto. Aversija šiems dalykams ir vienija naująją kairę.
Tradicinei kairei dabar iškylantis pasirinkimas yra ne tik pragmatinis, bet ir vertybinis. Socialdemokratai ne kartą buvo gundomi susidėti su naująja kaire įvairiais jos pavidalais, ir jų įsipareigojimas tautos bei valstybės išlikimą garantuojančioms vertybėms anaiptol nėra akivaizdus. Nenuostabu, kad vyraujančioje vertybių sumaišties ir inversijos situacijoje socialdemokratai blaškėsi ir tebesiblaško tarp įvairių naujosios kairės sirenų balsų – galima išvardyti keletą charakteringesnių epizodų:
– Ryškus įnašas į tradicinės visuomenės ramsčių griovimą yra socialdemokratų sukurtos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veikla.
– Socialdemokratų pasipriešinimas aukštojo mokslo reformos siūlymams grindžiamas tuo, kad į aukštojo mokslo sferą įsileidžiama „rinka“. Instinktyvus priešiškumas kapitalizmui išlieka nepaisant paties Algirdo Brazausko polinkių į stambųjį kapitalą – ir tuomet daliai socialdemokratų atrodo geriau išlaikyti stagnuojančią aukštojo mokslo sistemą, negu leisti, kad universitetai, siekdami kokybės, konkuruotų tarpusavyje.
– LDDP laikus mena vis iškylanti nostalgija „tyresniam“, „solidaresniam“, „saugesniam“ ir „doresniam“ gyvenimui prie Sovietų Sąjungos – ir jos fone savo seneliu, valstybės išdaviku kaip vėliava mosuojantis Algirdas Paleckis.
– Galima prisiminti dar ir Algirdo Paleckio (bei su juo besitapatinančios socialdemokratų dalies) nenatūralų potraukį Rolandui Paksui, kurio antisistemiškumas jam neatrodo reikalaujantis vertybinio apsisprendimo – nors tokį poreikį instinktyviai juto Algirdas Brazauskas.
Tad kairės likimas Lietuvoje dabar priklausys pirmiausia nuo pačių socialdemokratų vertybinio apsisprendimo – ar jie pasirinks blaškytis tarp populistinės arba intelektualiosios „naujosios kairės“ sirenų balsų, ar aiškiai apsispręs už tautą bei valstybę kuriančias vertybes. Šitas apsisprendimas taip pat lems ir tai, ar dešinieji pagaliau įgis kairėje dialogo partnerį, su kuriuo galima keistis idėjomis, diskutuoti dėl bendrų principų ir vertybių siekimo – ar sunkiai gimstantį susitarimą dėl fundamentalių vertybių, bendro darbo Lietuvos valstybės ateičiai įgūdį pasiglemš dar viena vaikiškos kairumo ligos banga.
Politika.lt
|
ti3xl3vbdv 2009-02-07 00:22:17
Hi! Ebanij vrot! cqz3uu2lxw t2pu2ay88m!
šiaip 2007-05-28 13:07:28
Straipsnis nuo pat pradžių - ir retorika ir argumentacija alsuoja absurdu. Liūdna, kad Nida, kaip ir Mantas veikiau primena provincialius sofistus, kuriem svarbesni yra žodžių žaismai, įtikinėjimas, savo nuomonės primetimas, o ne objektyvus tikrovės, su kuria susiduriama, tyrimas ir interpretavimas. Gal tai palikim fizikam? Gerai, kad VU nėra tikras universitetas ir ten dėstoma retorika tokia pigi ir lengvai atpažįstama. Taip pat panašu, kad naujoji karta nusileidžia sovietinėje epochoje užaugusiems dabar persikvalifikusiems filosofijos praktikams.
filosofas 2007-05-09 17:00:37
gerai rašai Adomėnai, bet negaišk laiko barniams su neurotiškomis kairiosiomis grafomanėmis
rondo 2007-05-05 17:23:18
Jei paimtume Radžvilo tekstą ir po apačia parašytum: R.Paksas - ar galėtume surasti du skirtumus?
Vaiva 2007-05-02 21:04:12
Kas šitam portalui daros??? Ko leidžiat tiek blogai suredaguotų straipsnių???? Juk žinot, jog už klaidas baudos gresia
Aušra V. 2007-04-19 09:50:50
Puikus straipsnis. Laiku, M.A. ėmėsi susisteminti antisistemininkus. Man iš provincijos (t.y. ne iš Vilniaus) daug kas tapo aiškiau. Vis gausėja politinių (politikuojančių) grupuočių, o iš už jų visų kyšo labai panašios ausys. Dabar bus peno pamąstyti apie tikruosiu jų (grupuočių ir ausų sąvininkų) tikslus. Ypač, perskaičius komentarus, kuriuose vietoje konstruktyvios kritikos puolimas prieš M.A. asmenį. Jei kada būtų įvesta komentarų cenzūra, reikėtų automatizuoti komentarų, kuriuose kalbama tautos vardu (pvz.:N.V.) šalinimą :)
Nida V. 2007-04-15 22:48:46
Gerb. Vygintai, "kabinėjimasis prie žodžių" - mano ir pono Adomėno profesija :). Forma ("žodžiai") nuo turinio neatskiriama. Todėl ir manau, kad ne be pagrindo perskaičiau taip, kaip perskaičiau. Turbūt sutiksite, kad būdvardžiai "inertiškas" ir "impotentiškas" nėra komplimentai nei mąstymui, nei dar kam nors kitam ir kad galiausiai jie ne "apibūdina mąstymą", o neigia to mąstymo pretenzijas į mąstymą. Tai rafinuotas būdas išvadinti oponentą "nemąstančiu idiotu" :). Nesakau, kad ponas Adomėnas neturi tokios teisės (skonio reikalas), tik manau, kad tokiu stiliumi piktintis kur kas santūresnio oponento "aršumu" - nelabai nenuoseklu. Tai viena. Antra, aš juk ironizuoju: aišku, nemanau, kad ponas Adomėnu rimtai tiki ar nori įtikinti jus, kad eretiškas mintis į ausį man pašnibždėjo pats Šėtonas :). IR VIS DELTO: citavimas, metaforos, palyginimai (kaip mes abu su Adomėnu žinome) - niekada nėra nekalti žaidimai. Tai, kad būtent toks, o ne kitoks, palyginimas pateikiamas šio straipsnio pradžioje daug ką pasako apie adomėnišką tikrovės suvokimą :). Kairuoliškos mintys aiškiai siejamos su metafiziniu blogiu (visai nebūtina jį įsivaizduoti kaip juodą personaliją su ragais). Čia ir yra visa Adomėno nuostatos, kad mes - blogi, esmė: kitų argumentų kažkaip nesimato - tik aistringa retorika mojuojant "priešo" vėliava, kuri, užuot prisistačiusi kaip tokia, kažkodėl pavadinama 'racionaliu argumentu". jei apeliacijos į "savaime suprantamybę" yra racionalios diekusijos ir filosofinio mąstymo požymis, tada atsiprašau :).
Vygintas 2007-04-15 02:09:26
Gerbiama Nida V., nesimu ginti straipsnio autoriaus ideju ir minciu, tik norisi parasyti pastabele del jusu pastabu kai kuriu autoriaus teiginiu atzvilgiu, autoriaus teiginiu perfrazavimu ir liaudiskai tariant "kabinejimosi" prie zodziu. Pvz.: "oponentai ...."nemastantys impotentai", jų ikvėpėjas - pats Liuciferis" . Nemanau, kad tai buvo norima pasakyti, ka jus pastebejote. Ir tuo pakanka issitikinti gerai persiskaiciu autoriaus sakinius "...Akivaizdus tokio inertinio-impotentinio mąstymo......". Kadangi autorius teigia "inertinio impotentinio mastymo" tai negi pavadinsite oponentus inertiskais, kodel nepasirinkote sito zodzio pastabai....? Kalbama apie mastyma, kuris yra "inertiskas" t.y. sunkiai kintantis, nepaslankus, nepriimantis naujoviu, bei "impotentiskas" t.y. neigalus, negalis atlikti savo funkciju. Tiesiog pavartoti neiprasti zodziai apibudinti mastyma. Tas pats su ikvepeju Liuciferiu. Autorius raso "kairės tapatybė, jo manymu, sietina su liuciferišku maištu prieš hierarchiją,". T.y. pavartotas neiprastas budvardis , bet si formuluote jokiu budu nereiskia, kad autorius teigia kad oponentu ikvepejas Liuciferis. Tiesiog labai keista kai diskutuojama ne apie idejas, kurios isakytos straipsnyje, ne apie mintis, ju pagristuma, o tiesiog "kabinejamasi" prie zodziu, kad ir kaip tai noreta padaryti ironizuojant. Teigiami pastebejimai butu, kad p. Adomenas bando pagristi savo teiginius apie kairiuosius tam tikrais argumentais, ju pasisakymais, ju tam tikrais straipsniais ir nepapila tik penkiu bruozu ir isvadu (o daznai pasitaiko tokiu straipsniu, kuriuose be jokiu argumentu papilami teiginniai). Yra kitas klausimas kaip jis pagrindzia situos kairiuju bruozus, ir ar tie argumentai teisingi ir diskusija ir turetu buti apie tai (kaip pvz.: kai kuriais sakiniais patikslina argumentu netiksluma p. Peskaitis - is tikruju, ka tik skaiciau Kito pasirinkimo pareiskima kuriamie jie siulo alternatyvas), o ne kaltinimai autoriui del jo pasirinkto kalbos stiliaus. Be to priesingai nei Mindaugas3 ir Dede manau kad autorius nera esamos sistemos gynejas ( IV ir V bruozai ne tai nori pasakyti). Kiek, man leido suprasti Adomeno mintys, jis tiesiog norejo atkreipti demesi kad vien tik destruktyvi kritika (kodel jis amno kad ji tokia - pateikta straipsnyje) nesiulanti alternatyvu galinti pakenkti sistemai, net jei ji is principo ir nera visiskai bloga. Velgi pabreziu nesiulanti alternatyvu ir teigiant i- kad pati politine sistema - savaiminis blogis. Ne tam tikri elementai, tarkim zmoniu rinkimo i savivaldybes tvarka, valdininku per didele itaka kai kuriems procesams nei seimo nariu(cia mano nuomone) ar pan. O visa sistema. Tai is tikro svarbu. Noreciau tai susieti pvz.: su vaiku auklejimu - juk vaiko psichologija irgi yra zalojama jei jis kritikuojamas tik tam kad kritikuoti, nepateikinat alternatyvu kritikuojamam elgesiui, arba teigiant kad vaikas yra is principo blogas, o ne jo tam tikri bruozai, ar elgesys yra blogas, tai tikrai gali neigiamai paveikti jo psichologija. Panaisiai galima kalbeti ir apie pilietiskumo "psichologine" busena. Jei man, pilieciui bus visada ir visais kanalais teigiama, kad sita sistema pati savaime yra blogis , o ne tam tikros jos savybes, kurias galbut as pats savo iniciatyva galeciau pakeisti, nesiulant nei alternatyvu, nei isrysinant tam tikrus neigiamus sitemos aspektus, o tiesiog konstatuojant - "tai blogai" tai ir sukels mano kaip piliecio reakcija - "jeigu taip blogai tai ka man cia veikti. Jei "Viskas" blogai tai as nieko nepakeisiu. Jei nieko nera gerai, tai reikia viska griauti." Kalbama apie tas nuotaikas: neigiamas lietuviu pilietiskumo atzvilgiu, abejingumo ir nusivylimo valdzia (ne tam tikrais elementais jos, o apskritai), be to emigracija ir t.t. ir kad toms nuotaikoms, tam tikra neigiama itaka gali tureti destruktyvi kritika apie sistema kaip apie "savaimini ir nepataisoma blogi" . Manau, logikos tame yra.
Nida V. 2007-04-14 13:39:06
Pono Adomėno retorika išties žavinga: oponentai narsiai siejami su „lygių galimybių mafija“ bei "visais už jos stovinčiais ideologiniais – ir ne vien ideologiniais – interesais", jie "nemastantys impotentai", jų ikvėpėjas - pats Liuciferis, o jų "antpuoliai inirtingi" tarsi Pavlovo šuns :)). Čia toks labai švelnus, nieko nepuolantis, laisvas nuo visų ideologijų, pagarba pašnekovui alsuote alsuojantis, rafinuotas Tiesos trokštančio intelektualo straipsnelis, Mantai :). Taaaiipp... Ir kaip man pavyksta kažką taip baisiai "užsipulti", nieko nesiejant su jokia "mafija", nelyginant su nusikaltėliais ir demoniškom galiom, nekaltinant impotencija, a? "Užsipulti" - tai nelaikyti apeliacijų i "sveika prota" ir "tautos tradicijas" pribloškiančiu argumentu?? Bijau, kad visa filosofinė tradicija nuo pat pradžių mastė nelabai "sveikai" ir nelabai "tradiciškai" :). O tauta mano daug ka... pvz., ji mielai balsuotų už viešą kai kurių pgerbtinų asmenų ketvirčiavimą...
Juras 2007-04-10 22:33:47
Atsiprašau už kelis kartus išsiųstą tą patį komentarą. Tikiuosi, puslapio administratorius ištrins perteklinius mano kometarus.
Juras 2007-04-10 22:29:47
Sutinku su autoriaus teiginiais jog "Kitas pasirinkimas" yra griežtai nusistatęs rusijos pinigų ir viešųjų ryšių atžvilgiu. Tai tvirta pozicija skatinant tiek pilietiškumą, tiek manipuliavimo viešaisiais ryšiais atmetimą. Tačiau, tada atrodo nenuoseklus ir klaidinantis teiginys, jog kuriamas nusivylimas esama politine sistema. Jeigu nenaudojami viešieji ryšiai tai kaip tada galima kurti? Kitas dalykas būtų teigti, jog „Kitas pasirinkimas“ vienyja tuos kurie nėra patenkinti poliniu procesu. Manau, sunku būtų paneigti jog nėra pagrindo tokiam situacijos vertinimui ir „apriorinis nusivylimas politine erdve” čia mažiausiai dėtas. Todėl, kaip ir ankstenių komentarų autoriai manau, jog negalime teigti esant politinę santvarką Lietuvoje esant nusistovėjusia. Neišspręstos nei rinkimų tvarkos ydos, nei sumažintos manipuliacijų rinkimais rezultatais galimybės. Taip pat, akivaizdu, jog reikalingos reformos ir kitose srityse. Stebint politinį veiksmą, nesimato ar bent jau nepastebima politinė valia imtis būtinų reformų. Todėl, tas įvardintas antisistemiškumas negali būti suprastas kaip viso politinio proceso neigimas. Pasisakoma tik už tokius pokyčius, kurie atitinkų demokratijos reikalavimus. O vadinti antisisteminiais, demoktiškumo kontekste, tuos kurie pasisako už demokratiją ir jų veikla tam atliepia būtų neteisinga. Nebent autorius pats yra prieš demokratiją, ar bent jau už „valdomą“ ar „imitacinę demokratiją“.
Juras 2007-04-10 22:29:31
Sutinku su autoriaus teiginiais jog "Kitas pasirinkimas" yra griežtai nusistatęs rusijos pinigų ir viešųjų ryšių atžvilgiu. Tai tvirta pozicija skatinant tiek pilietiškumą, tiek manipuliavimo viešaisiais ryšiais atmetimą. Tačiau, tada atrodo nenuoseklus ir klaidinantis teiginys, jog kuriamas nusivylimas esama politine sistema. Jeigu nenaudojami viešieji ryšiai tai kaip tada galima kurti? Kitas dalykas būtų teigti, jog „Kitas pasirinkimas“ vienyja tuos kurie nėra patenkinti poliniu procesu. Manau, sunku būtų paneigti jog nėra pagrindo tokiam situacijos vertinimui ir „apriorinis nusivylimas politine erdve” čia mažiausiai dėtas. Todėl, kaip ir ankstenių komentarų autoriai manau, jog negalime teigti esant politinę santvarką Lietuvoje esant nusistovėjusia. Neišspręstos nei rinkimų tvarkos ydos, nei sumažintos manipuliacijų rinkimais rezultatais galimybės. Taip pat, akivaizdu, jog reikalingos reformos ir kitose srityse. Stebint politinį veiksmą, nesimato ar bent jau nepastebima politinė valia imtis būtinų reformų. Todėl, tas įvardintas antisistemiškumas negali būti suprastas kaip viso politinio proceso neigimas. Pasisakoma tik už tokius pokyčius, kurie atitinkų demokratijos reikalavimus. O vadinti antisisteminiais, demoktiškumo kontekste, tuos kurie pasisako už demokratiją ir jų veikla tam atliepia būtų neteisinga. Nebent autorius pats yra prieš demokratiją, ar bent jau už „valdomą“ ar „imitacinę demokratiją“.
Juras 2007-04-10 22:27:52
Sutinku su autoriaus teiginiais jog "Kitas pasirinkimas" yra griežtai nusistatęs rusijos pinigų ir viešųjų ryšių atžvilgiu. Tai tvirta pozicija skatinant tiek pilietiškumą, tiek manipuliavimo viešaisiais ryšiais atmetimą. Tačiau, tada atrodo nenuoseklus ir klaidinantis teiginys, jog kuriamas nusivylimas esama politine sistema. Jeigu nenaudojami viešieji ryšiai tai kaip tada galima kurti? Kitas dalykas būtų teigti, jog „Kitas pasirinkimas“ vienyja tuos kurie nėra patenkinti poliniu procesu. Manau, sunku būtų paneigti jog nėra pagrindo tokiam situacijos vertinimui ir „apriorinis nusivylimas politine erdve” čia mažiausiai dėtas. Todėl, kaip ir ankstenių komentarų autoriai manau, jog negalime teigti esant politinę santvarką Lietuvoje esant nusistovėjusia. Neišspręstos nei rinkimų tvarkos ydos, nei sumažintos manipuliacijų rinkimais rezultatais galimybės. Taip pat, akivaizdu, jog reikalingos reformos ir kitose srityse. Stebint politinį veiksmą, nesimato ar bent jau nepastebima politinė valia imtis būtinų reformų. Todėl, tas įvardintas antisistemiškumas negali būti suprastas kaip viso politinio proceso neigimas. Pasisakoma tik už tokius pokyčius, kurie atitinkų demokratijos reikalavimus. O vadinti antisisteminiais, demoktiškumo kontekste, tuos kurie pasisako už demokratiją ir jų veikla tam atliepia būtų neteisinga. Nebent autorius pats yra prieš demokratiją, ar bent jau už „valdomą“ ar „imitacinę demokratiją“.
Raimondas 2007-04-10 11:42:32
Gerbiamas autoriau, šiek tiek žinau apie Jūsų aktyvią veiklą Demokratinės politikos institute (tapusio konservatorių ruporu) bei Pilietinės visuomenės institute ( esate vieno iš Santalkos kūrėjų D.Kuolio dešinioji ranka). Todėl, manau, nekorektiška nepasakius apie tai rašyti "nepriklausomo eksperto" straipsnį. Nors ir to nežinantiems tikriausiai keistoka pasirodė, kad Jūsų surastas Kito pasirinkimo ir R.Pakso liberaldemokratų "bendras idėjinis pamatas" iš emės sutampa su konservatorių kaltinimais Kitam pasirinkimui, kad jie savo akcija "balsuok prieš visus" Vilniuje padėjo rinkimus laimėti R.Paksui. Drįstu prognozuoti, kad tai mėginimas blaiviai politinę sistemą ir partijas vertinančius santalkiečius (tokius kaip A.Navickas) grąžinti į sistemą ir priversti jai tarnauti. Manau, kad šis straipsnis atlieka priedangos vaidmenį tikriesiems autoriaus ir bendraminčių tikslams.
Olga 2007-04-09 18:00:28
Gerb. Autoriau, Straipsnio pradžioje Jūs rašote: "Mano uždavinys čia – ne ginčytis su išsakytomis pozicijomis, o atlikti idėjų kartografo darbą." Tačiau, deja, labai jau greitai pamynėte savo paties skelbiamą nuostatą ir puolėte gan subjektyviai vertinti tai, ką matote. O dėl Jūsų kritikuojamos destruktyvios kritikos sutinku, tačiau tik iš dalies. Žinoma, idealu kada kritika yra konstruktyvi. Tačiau kaip elgtis gydytojui, kai jis žino, kad pacientas serga, o vakcina nuo šios ligos dar nepagaminta? Tylėti?! Arba vakcina/vaistai siūlomi, o pacientas apsimeta, kad sveikas, arba neigia sergąs? Abejingas gydytojas numos ranka, neabejingas imsis veiksmų, bandydamas apsaugoti savo paciento sveikatą... Tie, kurie kritikuoja esamą sistemą, atlieka tarsi detonatoriaus funkciją. Ir jie gerai suvokia, kad ačiū už tai nesulauks! Tai nedėkinga pozicija... Kritikų galima išskirti 2 tipus: vieni kritikuoja skatinami geros valios, ši kritika kaip jų kova prieš blogį. Tokie kritikai džiūgaus sulaukę gerų pasikeitimų. O va antras tipas, kritikuoja vardan pačios kritikos, jie nenori, kad kas nors pagerėtų, nes nebeliks ko kritikuoti. Va štai tokią kritiką galima vadinti destruktyvia. Ir nei judėjimo "Kitas pasirinkimas", nei "Santalkos" sistemos kritika nepriklauso antrosios kritikos kategorijai! Veikiau, jie veikia kaip detonatoriai. Beje keistai skamba jūsų minima "Santalkos" vykdoma partijų kritika, greta jų vykdytos akcijos "Rinkis rimtai", kurią jūs taip giriate. Iš pradžių partijos kritikuojamos, o tada joms suteikiama "meškos paslauga" pravedant akciją "Rinkis rimtai". Absoliučiai jokio nuoseklumo!...
Mindaugas3 2007-04-09 12:33:29
Autorius išsiryškino; kaip aršus esamos sistemos gynėjas. Būdamas konservatorių neva "ideologu" stengėsi sumalti į miltus visus, kurie nors kiek kritikuoja sistemą, Mantas tiesiog citavo sovietinės - aršiosios propagandinės srovės korifiejus. Net sutapatino Kitą pasirinkimą su liberal demokratais. Pradėdami "Vienybės" partijos kūrimo procesą, atkreipėme dėmesį į kliūtis atsirasiančias iš "tardicinių" partijų - grupuočių.Tai labai primena atgimimo pradžioje valstybinių parduotuvių nusistatymą prieš atsirandančias privačias. Taip ir sistemoje esančios ląstelės visais įmanomais būdais sieks diskredituoti ne pagal jų žaidimo taisykles pradedančias žaisti politines organizacijas. Keista, kad vienu pirmųjų vanagų tapo Mantas. Tačiau esu įsitikinęs, kad sovietinės sitemos likučiai tirps greičiau, nei ledynai nuo visuotinio atšilimo.Besidomintiems VIENYBĖS partijos steigimu: vvv.vienybeskeliu.aiva.lt
Rėdas Peškaitis 2007-04-09 03:55:33
Mantas Adomėnas: Vietoj savivaldos rinkimų reformos, kur būtų sumažintas politinių partijų vaidmuo, „Kitas pasirinkimas“ siūlė kitą priemonę, ragindamas balsuoti prieš visus – kadangi, anot Vytauto Radžvilo, „amoralu balsuoti už mažesnį blogį“. Mantas Adomėnas rašo netiesą. Kitas pasirinkimas pateikė savo siūlymus, kaip reikėtų keisti rinkimų sistemą (taip pat ir Prezidentūrai), ir tik valdžios institucijoms juos ignoravus, griebėsi balsavimo prieš visus - kaip priemonės atkreipti į rinkimų problemas. Kyla įtarimas, jog Mantui Adomėnui, berods, svarbiau pateisinti valdžios pareigūnų abejingumą visuomenei, susiejant tarpusavyje nesusiejamus dalykus ir užklijuojant jiems bendrą etiketę.
Dėdė 2007-04-08 23:05:32
Sąjūdžio praktiškai nepajudinta " sovietinė " sistema autorių, atrodo, tenkina. Straipsnyje jis jos net neaptaria, tačiau kažkodėl vadina kapitalizmu. Autoriui neužkliūna ir idiliška " Vaivorykštės " koalicija, remianti Kirkilo vyriausybę. O kas dar Seime jos neremia? Ką bendro dabartinė Lietuvos sistema, vis labiau primenanti Rusijos oligarchiją ir saugumo struktūrų įtaką, turi su europietišku - kairesniu ar dešinesniu - kapitalizmu? Ir ar ne logiška būtų tokios, atsiprašant sistemos demaskuotojus vadinti ne kapitalizmo kritikais, o kaip senais gerais laikais - " antisovietčikais "?
Susiję tekstai
