|
|
Metų pradžioje Europos Komisija pateikė visą paketą pasiūlymų, kurių tikslas yra padėti sukurti kaip įmanoma vieningesnę ir efektyvesnę Europos energetikos politiką. Į paketą įeina tokios priemonės kaip dujų ir elektros rinkų liberalizavimas, transeuropinių tinklų sujungimas, priemonės skatinti konkurenciją, vieningos rinkos efektyvaus funkcionavimo užtikrinimas, santykiai su šalimis-tiekėjomis ir pan. Europos Vadovų Taryba pritarė šiems pasiūlymams ir suformulavo eilę užduočių, kurias turės įvykdyti Europos Komisija rengdama tolimesnius konkrečius žingsnius Europos energetikos politikos link.
Lietuva lyg ir lengviau atsikvėpė. Lietuvos energetinė atskirtis nuo Europinių energetikos tinklų ne tik pripažinta, bet netgi numatyta keletas konkrečių projektų, kurie turėtų tą atskirtį sumažinti. Tačiau be “malonių” iš Briuselio, Lietuvai teks įgyvendinti daug sunkių sprendimų energetikos srityje, susijusių su naujais energetiniais projektais ir energetikos rinkos liberalizavimu.
Visos Europos Sąjungos šalys vieningai teigia, kad Europos energetikos politika yra reikalingas dalykas. Tačiau viena – politinės formuluotės, o visai kita – realus gyvenimas. Ypač energetikos sektoriuje tai yra tiesa.
Politinių tikslų ir realybės koliziją gerai iliustruoja pasipriešinimas kompanijų skaldymui iš Vokietijos ir Prancūzijos – valstybių, kurių energetikos kompanijos nenori paklusti Komisijai, o dabar dar ir ES Vadovų Tarybos sprendimams ir atsisakyti konkurenciją rinkoje ribojančių pozicijų.
Kitas ryškus pavyzdys - plati nuomonių amplitudė dėl Vokietijos ir Rusijos kompanijų statomo Šiaurės Europos dujotiekio. Europa prieš keletą metų įtvirtino šį projektą kaip prioritetinį ir strategiškai reikšmingą visai Europos Sąjungai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau kyla įtampa šio projekto atžvilgiu. Vis daugiau ES šalių narių pasisako labai atsargiai, minėdamos nepakankamai įvertintą projekto poveikį aplinkos apsaugai. Kitos netgi kalba, kad ekologinė katastrofa Baltijos jūroje neišvengiama, todėl reikia projektą sustabdyti. Tuo tarpu, Europos Komisija ne kartą atsisakė komentuoti aplinkosauginį projekto aspektą, nes esą, juk projektas nepradėtas. Tačiau ir vėl susiduriame su prieštaravimu. Dar nepradėtos statyti via Baltikos atkarpos prie Augustavo poveikis aplinkosaugai Komisijai sukėlė tokį susirūpinimą, kad Lenkija atsidūrė ant Teisingumo Teismo slenksčio.
Labai įdomus politikos ir realijų sankirtos pavyzdys yra ir pas mus. Metų metais tęsiasi gamtinių dujų įstatymo tampymas tarp Vyriausybės ir Seimo. O nubalsavus Seime ne taip, kaip ne kartą perspėjo Vyriausybė - įstatymas vėl grįžta į Seimo plenarinę sesiją. Garsiai kalbama, kad viskas dėl to, kad įstatymo nuostatos dėl reguliavimo neatitinka Europos Sąjungos teisės nuostatų – laisvoje rinkoje negali būti nei kalbos apie kainų reguliavimą. Be to, Vyriausybė tiesiog nepasirengusi prisiimti pasekmių, kai Lietuva pažeis sutarties su Gazprom nuostatas. Tačiau ką daryti, jei susitarimai su kompanijomis yra pasenę ir nebeatitinka Lietuvos – ES narės realijų? Yra dar vienas aspektas – absoliuti Lietuvos priklausomybė nuo išorinio dujų tiekėjo. Europos Sąjunga yra pripažinusi Lietuvos ypatingą padėtį, todėl sunku įsivaizduoti, kad Komisija pati sau prieštarautų ir neatsižvelgtų į šias force majore.
Įdomu, kad Brazauskas yra televizijos laidoje pripažinęs, kad šis įstatymo projektas verčia iš kojų pačią Vyriausybę. Tai pailiustruoja, koks jautrus ir sudėtingas yra energetikos sektorius ir kiek įtakos jis daro valstybės valdymui. Galime tik savęs paklausti, ar tai normali situacija.
Faktas, kad Lietuva turės bent jau ieškoti būdų, kad įgyvendinti ES sprendimus, kurių formulavime ir priėmime pati dalyvavo. Įdomu bus stebėti šį procesą mūsų valstybėje. Politikai yra susiskaldę į tuos, kurie įžvelgia grėsmes trumpuoju laikotarpiu ir į tuos, kurie mato dabartinių sprendimų pasekmes po 10-15 metų.
Kiek žalos daro konkurencijos nebuvimas energetikos rinkoje? Jis skatina piktnaudžiavimą dominuojančia pozicija – ir pasireiškia tiek disponuojamom milžiniškom sumom, tiek ir priemonėmis, kurių imamasi apriboti naujų veikėjų rinkoje atsiradimui ir daugybe kitų nelabai gražių dalykų.
Politikams, bent jau tiems, kurie turės įgyvendinti šiuos sprendimus galima priminti, kad geriausia priemonė kovoje su įsisenėjusiais piktnaudžiavimo atvejais yra pirmiausiai – viešumas ir skaidrumas. Padarykime prieinama visiems informaciją apie tai, kaip kompanijos sudaro kainas ir kiek jos išleidžia ir uždirba, kiek uždirba jų vadovai, kiek turto jie valdo ir kokių kompanijų akcininkai yra. Visuomenė turi teisę žinoti, nes ne kas kitas, o kiekvienas jos individas moka mokesčius. Turėdama visą informaciją, visuomenė pati pasidarys išvadas. O po to, išvadas daryti bus priversti ir likusieji.
Politika.lt
|