Išliekantis tradicinių politinių etikečių nenaudingumas

 

Tokie terminai kaip „kairė“ ir „dešinė“ politikoje mažai ką bereiškia ir ypač jie klaidina ekskomunistiniame pasaulyje. Prieš kelias savaites The Economist pasirodžiusiame pranešime apie Moldovą, šalies valdančioji komunistų partija buvo apibūdinta kaip „centro dešinės“ partija ir tai sulaukė keleto griežtų replikų. Iš pirmo žvilgsnio mintis apie centro dešinės komunistus skamba taip pat keistai kaip apie „nuosaikiuosius trockistus“ ar „sekuliarius džihadistus“. Bet dauguma kitų konvencinių etikečių dar mažiau tiktų Moldovos valdančiajai miniai.

 

Apgailėtinai paprastas, bet kartais patogus konvencinis politinis spektras „kairiaisiais“ (arba kartais „liberaliais“) įvardina tuos, kurie pasisako už egalitarizmą, ir todėl yra skeptiški bankų ir turtingų žmonių atžvilgiu, pasisako už socialines išlaidas, palaiko gėjų teises ir yra taikūs užsienio politikoje. „Dešinieji“ (arba kartais „konservatyvieji“) yra už verslą, šeimą ir yra patriotiškai karingi gynyboje bei užsienio politikoje. Tai sukelia didelę dalį politinių ginčų. Ar pilietinės teisės priskirtinos „kairei“ ar „dešinei“? Cinikai pasakytų, kad tai priklauso nuo to, kas yra kalėjime: Nelson Mandela didžiosios dalies (bet ne visos) paramos sulaukė iš vienos minios, Aleksandras Solženytsinas – iš kitos.

 

Kraštutinumai vis dar išlieka. Iki šiol galima saugiai daryti prielaidą, kad ultrakairieji demonstruos sudriskusias komunistų ikonografijos liekanas (kūjus, pjautuvus, žvaigždes, AK-47 [1947 Kalašnikovo automatinis šautuvas] ar pan.). Jie laikysis sudėtingų, bet entuziastiškų pažiūrų apie marksizmą ir nekęs visko, kas yra susiję su Amerika. Kitame kraštutinumo taške ultradešinieji dažniausiai puoselėja simpatijas Trečiajam Reichui, nekenčia žydų ir daugumos užsieniečių bei nori atkurti šlovingą savo nacijos praeitį. Abejose ekstremistų grupėse gausu rietenų ir jos traukia pamišėlius.

 

Problema atsiranda artėjant prie vidurio. Politiniai ginčai postkomunistinėse šalyse nėra lengvai redukuojami į klasikinę kairės-dešinės skirtį. Kaip vadintumėte tokią partiją kaip Vladimiro Putino „Vieninga Rusija“? Tam tikrais aspektais ji yra itin konservatyvi – ji gerbia Ortodoksų bažnyčią, nemėgsta visuomenės protestų ir kiekvienu įmanomu klausimu stengiasi iššaukti patriotinius jausmus. Bet ji sukūrė monstrišką, grobuonišką biurokratiją ir rodo smarkią panieką teisės viršenybei. Tai primena ankstesnius Kremliaus valdytojus, kurių vienas, suktas bolševikas ir kunigų žudikas Vladimiras Leninas, vis dar guli nepalaidotas Raudonojoje aikštėje. Dabartinės Rusijos istorijos knygos iškarpo netgi Stalino palikimą. 

 

Panašiai ir Moldovos komunistai remia verslą (ypač tuos kąsnelius, kurie jiems atneša naudos) ir yra atsikratę Markso. Jie siekia stiprios moldavų nacionalinės tapatybės (neabejotinai dar vienas „konservatyvus“ bruožas) ir jie tikrai nenori turto perskirstymo.

 

Atrodo, kad postkomunistinėms šalims reikia kitokio politinio skirstymo, galbūt su daugybe ašių vietoj vienintelės, kuri brėžiama iš kairės į dešinę. Viena ašis rodytų, ar partija gina ar siekia pakeisti status quo. Pavyzdžiui, dauguma Estijos politinių grupių yra status quo partijos. Moldovos partijos, kurios nori susijungimo su Rumunija, akivaizdžiai tokios nėra.

 

Antroji ašis būtų susijusi su tuo, ar partija atmeta komunistinę praeitį ar jaučia jai nostalgiją. Viename kraštutinumo taške būtų, tarkime, Lenkijos „Įstatymo ir Teisingumo“ partija, kuri viską, kas susiję su Liaudies respublika, laiko visiška ir absoliučia klastote (nors atrodo, kad tai neapima akademinių kvalifikacijų, kurias jos nariai įgijo to režimo metu). Kitame taške būtų partijos, kurios mano, kad ne viskas, kas atsitiko prieš 1989 m., yra beverčiai dalykai. Vengrijos socialistai būtų nuosaikus to pavyzdys, valdančioji Baltarusijos partija – daug labiau kraštutinis pavyzdys.

 

Trečioji ašis viename gale rodytų korupciją, o kitame – pilietiškumo laipsnį. Berlyno Hertie School rumunė akademikė Alina Mungiu-Pippidi rytinio regiono partijas lygina su viduramžių armijomis, kurios „save išlaiko plėšdamos“ iš valstybės.

 

Su penkiomis atžymomis kiekvienoje ašyje susidaro 125 įmanomos kombinacijos. Viena iš jų turėtų tikti Moldovos komunistams.

---

Komentarai

vasia 2009-06-23 19:10:52
aišq, po laiko komentuoju, bet ne visai tiksliai pasakyta. Tiek kairieji, tiek dešinieji, liberalai, centristai, visus valdo savas turtas. Idealistai partiečiai yra iki max 25 metų, ir tai ne visi, kurie tiki kokios partijos idėja. Visus kitus valdo savų pinigų per mažas kiekis ir svetimų per didelis, na arba įtaka paimti ir perskirstyti ne savo pinigus. Nors išimčių yra - senolis pasakojo, kai buvo lageryje, tai plytas lipdė kartu su idealistais komunistais, kurie net dirbo tokiomis sąlygomis sąžiningai, ne taip, kaip soldženycino ivanas denisovičius ar mano senolis.



Gediminas 2009-05-09 23:56:30
Tradicinės etiketės - jau pasenusios. Tikroji skiriamoji riba yra tarp kolektyvistinių doktrinų inspiruotos pasaulėžiūros ir individualistinės visuomenės vystymosi sampratos. Kolektyvistinė pasaulėžiūra visose postkomunistinėse visuomenėse dominuoja tiesiog triuškinančiai, todėl jose ir neįmanoma tradicinė klasifikacija.



dimes to via 2009-04-29 14:58:54
Tavo komentaras yra ryškus pavyzdys, kad žmonėms reikia mokėti skaityti.



via 2009-04-28 17:31:19
Straipsnis apie nieką... net be autoriaus.

Jūsų vardas: El. pašto adresas: Jūsų komentaras: