Kadangi Londonas kelioms dienoms faktiškai tapo pasaulio sostine, G20 valstybių vadovai tiesiog negalėjo praleisti progos surengti svarbių dvišalių susitikimų. Išskirtiniu tapo ilgai ruoštas ir lauktas pirmas Rusijos prezidento D. Medvedevo ir Amerikos lyderio B. Obama susitikimas. Konkrečių rezultatų prasme jis nebuvo kažkuo ypatingas, išskyrus sutarimą kuo greičiau paruošti naują branduolinio nusiginklavimo sutartį. Tačiau jis išsiskyrė savo atmosfera. Abiejų šalių lyderiai su malonumu pabrėžė, kad atvirai aptarė visas dvišalių santykių ir tarptautines problemas (Iranas, Afganistanas, NATO plėtra, PRGS Europoje ir t.t.). Kaip vėliau pakomentavo The Economist, „Barack Obama sunkiai sekėsi ištarti savo kolegos iš Rusijos Dmitrijaus Medvedevo vardą, tačiau žmonės jam atleido. (...) Net rusai, kurie pastaraisiais metais nuolat stengėsi užklupti Ameriką nepasiruošusią, buvo maloniai nusiteikę po to, kai du prezidentai nusprendė sumažinti strateginius arsenalus netgi daugiau, negu tai numato egzistuojanti sutartis, pagal kurią iki 2012 metų kiekviena pusė turės po 1700 kovinių galvučių“. (straipsnis „Obama efektas“ / The Obama effect)

Kitu reikšmingu praeitos savaitės įvykiu tapo jubiliejinis NATO suvažiavimas, pažymėjęs Aljanso 60-šimtmetį. Jo metu į NATO oficialiai buvo pakviestos Albanija ir Kroatija. Aljansas šiandien turi daugiau problemų, reikalaujančių greito ir/ar principinio sprendimo (aršūs antiglobalistų protestai palyginus su jomis yra visiškai nereikšmingas reiškinys), nei galimybių pasigirti savo karinėmis ir politinėmis pergalėmis. Didžiausia problema yra Afganistanas. Amerika šiuo atveju nori daugiau paramos iš Europos pusės. Pastaroji sveikina naują B. Obama planą Afganistano atžvilgiu, bet didesnio noro siųsti ten daugiau karių nereiškia. Klabant apie NATO plėtrą, Ukrainos ir Gruzijos priėmimas į Aljansą šiai dienai prarado savo aktualumą. Šiame kontekste pažymėtinas NATO noras suaktyvinti dialogą su Rusija. Aljansas pripažįsta, kad jo ir Rusijos požiūriai į tam tikras problemas skiriasi (kartais kardinaliai), tačiau tai neturėtų sutrukdyti bendradarbiavimui tose srityse, kur tai yra įmanoma ir svarbu (pavyzdžiui, krovinių tranzitas į Afganistaną). Galbūt tokia nuostata yra pirmiausiai Amerikos pozicijos atspindys: prieš NATO lyderių susitikimą JAV prezidentas B. Obama pareiškė, kad „NATO sąjungininkams svarbu bendradarbiauti su Rusija ir pripažinti, kad ji turi legitimių interesų“, pridurdamas, kad „mes turime bendrų interesų ir tam tikrų nesutarimų“. Pagaliau, svarbiu suvažiavimo klausimu tapo naujo Aljanso generalinio sekretoriaus rinkimai. Juo tapo Danijos Ministras Pirmininkas Aders Fogh Rasmussen, kurio kandidatūrą parėmė didžiosios NATO valstybės, įskaitant ir JAV. Iki paskutinio momento už jį nenorėjo balsuoti Turkija (kaip manoma, dėl incidento su antimusulmoniškomis karikatūromis Danijoje, dėl kurių A. F. Rasmussen atsisakė atsiprašyti), bet jos opozicija buvo įveikta. Lietuvoje buvo kalbama, kad mums, galbūt, būtų naudingesnis Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio paskyrimas, nes principingesnė Rytų politika Aljanse šiandien, atrodo, yra nepopuliari. Tačiau jis ėmė ir pareiškė, kodėl nepakvietus į Aljansą Rusijos, nes ji yra labai svarbus partneris (gerai, kad dar pridūrė, jog Rusija turėtų atitikti stojimo reikalavimus). The Time straipsnyje „NATO susirenka, kai Aljanso ateitis yra miglota“ (As NATO Gathers, Its Future Is Looking Cloudy) iškėlė fundamentalų klausimą: „Tai koks konkrečiai yra NATO tikslas? Šis klausimas kaba kaip egzistencinis neraminantis debesis virš Aljanso 60 gimtadienio šventės. (...) Iš esmės, NATO šiandien neturi nieko daugiau išskyrus kartų tolimą karą, kuriame Aljanso nariai nenori aukoti savo kraujo ir turto“.

Paslaptingiausiu praeitos savaitės įvykiu tapo Sulimo Jamadajevo nužudymo istorija. S. Jamadajevas yra čečėnas, buvęs bataliono „Vostok“ vadas, kuriam už kovą su sukilėliais buvos skirtas „Rusijos didvyrio“ vardas. Viena iš žinomiausių jo akcijų yra lauko vado (arabo iš Saudo Arabijos) Abu al-Valido likvidavimas ir dalyvavimas Rusijos kare su Gruzija. Tam tikru momentu įvyko jo konfliktas su dabartiniu Čečėnijos prezidentu Ramzanu Kadyrovu. Jau po Gruzijos įvykių S. Jamadajevas davė interviu, kuriame pareiškė, kad jį norima nužudyti, ir skubiai išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE). Ten ir įvyko pasikėsinimas į jo gyvybę. Pažymėtina, kad prieš kurį laiką Maskvoje buvo nužudytas S. Jamadajevo brolis Ruslanas. Įdomiausia yra tai, kad iš karto po incidento oficialūs JAE pareigūnai tvirtino, kad S. Jamadajevas žuvo vietoje, Rusijos ambasados JAE atstovai negalėjo tiksliai pasakyti, kas nutiko, o S. Jamadajevo giminaičiai tikino, kad jis sužeistas, bet gyvas. Vėliau net buvo pranešta, kad jis jau palaidotas, tačiau galima įtarti, kad jį tiesiog norima „palaidoti“. Jeigu daryti prielaidą, kad S. Jamadajevas vis tik buvo nužudytas (kas yra abejotina), tai pagrindiniai įtariamieji yra R. Kadyrovas ir Abu al-Valido šalininkai, galėję atkeršyti už pastarojo mirtį. Tačiau kaip straipsnyje „Brolis 2“ (Брат 2) teigia Lenta.ru: „Sulimo Jamadajevo biografija yra tokia turtinga, kad būtų klaidinga prisiminti vien Kadyrovą. Per metus, praleistus pas sukilėlius ir federalus, jis įgijo nemažai priešų. Kraujo kerštas [už Abu al-Valido nužudymą] greičiausiai taps pagrindine tyrimo versija. Žiniasklaida, kaip visada, susies Dubajaus incidentą su Ramzano Kadyrovo vardu. Tikras priežastis to, kas įvyko, nustatyti bus sunku“.

Didžiausia praeitos savaitės intriga tapo Šiaurės Korėjos siekis palesti į kosmosą savo ryšio palydovą. Japoniją ir Pietų Korėją visą savaitę kamavo didžiulė psichologinė įtampa dėl to, kuo gali baigtis ši Pchenjano akcija, – kariuomenės buvo pasiruošusios viskam. Įtampa atslūgo, kuomet raketa nešėja pagaliau startavo, ir nieko baisaus neįvyko. Bet kuriuo atveju, Tokijas, Seulas, ES ir JAV pasmerkė tokį Šiaurės Korėjos žingsnį kaip provokacinį. Yra įtarimų, kad Pchenjanas iš tikrųjų norėjo išbandyti naujo tipo balistinę raketą, kuri teoriškai galėtų pasiekti vakarinę JAV pakrantę. B. Obama pažadėjo iškelti šį klausimą JTO Saugumo taryboje, o Pchenjanas už tai pagrasino imtis nepatikslintų „stiprių žingsnių“. Karščiausius istorijos komentarus galima perskaityti Boston Globe straipsnyje „Pranešimas: Šiaurės Korėjos paleidimas bus svarstomas Jungtinėse Tautose“ (Report: North Korea launch would go before UN).

Ukrainoje opozicinė „Regionų“ partija, reikalaudama prezidento ir vyriausybės atsistatydinimo, inicijavo masines protesto akcijas ir užblokavo Rados tribūną. V. Juščenka neatmeta pirmalaikių parlamento ir prezidento rinkimų paskelbimo galimybės, bet tik su tam tikromis sąlygomis, viena kurių yra balsavimas pagal „atvirus sąrašus“ (kas reiškia visos informacijos apie visus kandidatus į parlamentą pateikimą) ir parlamento deputatų teisinės neliečiamybės panaikinimas. Prognozuoti, kaip situacija Ukrainoje klostysis toliau, tiesiog beprasmiška, nes viskas įmanoma.